Kuvada

Šis paprotys būdingas daugeliui tautų. Jį aprašė senovės Graikijos istorikai: Diodoras Sicilietis – Korsikos saloje; Strabonas, viešėdamas pas keltus ir baskus Ispanijoje. Paprastai vyras priiminėdavo kaimynų sveikinimus atsigulęs lovoje kartu su naujagimiu. Tuo tarpu vaiką pagimdžiusi žmona dirbdavo namų ruošos darbus ir kartais prieidavo pamaitinti naujagimį^[1].

R. Bretonas (pirmasis misionierius Gvadelupoje 1635–1656 m.) aprašė Karibų salų indėnus: „Jie turi įdomią ceremoniją. Moteris po gimdymo iš karto atsikelia ir imasi darbų. Tuo metu vyras guli hamake glostydamas pilvą ir skundžiasi skausmais“. Dar neseniai šis paprotys egzistavo tarp Kalifornijos ir Pietų Amerikos indėnų, Pietų Indijoje, Nikobarų salose, Sulavesije, Borneo ir tarp ainų.

XIX a. toks paprotys buvo pastebėtas tarp baltarusių ir Smolensko gubernijoje. Žmonai gimdant vyras apsirengdavo suknelę arba sijoną, ant galvos užsirišdavo skarelę ir dejuodavo. Tarp Kaukazo tautų toks paprotys pastebėtas pas čerkesus. Priimta laikyti, kad tokio pobūdžio paprotys susijęs su noru apsaugoti gimdyvę ir naujagimį nuo piktųjų dvasių ir apgauti jas. Priešingai nuo gimdyvės, tėvas ritualine prasme yra švarus ir stiprus. Jis tarsi užima jos vietą ir saugoja vaiką, namą nuo piktų jėgų įsiveržimo. Tikėtina, kad tokiu būdu tėvas patvirtindavo savo teisę į vaiką^[2].