Kuršių kalba

Kuršių kalba kuršu valoda
Kalbama	-
Kalbančiųjų skaičius	išnykusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	-
Kilmė	Indoeuropiečių prokalbė >Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) >>Baltų prokalbė >>>Vakarų baltų kalbos >>>>Kuršių kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba	-
Kalbos kodai
ISO 639-1	-
ISO 639-2	bat
ISO 639-3	xcu
SIL	-
Geografinis paplitimas

Kuršių kalba (kuršu valoda) – mirusi baltų kalba, kuria, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta Kurše, vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Talsų, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaitijos šiaurės vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, Telšių ir kt. vietose). Kilo iš baltų prokalbės. XVI a. pietų kuršius Lietuvos pusėje nustota minėti, todėl manoma, kad apie tą laiką jie jau buvo sužemaitėję. Latvijos pusėje kuršiai, kurių „kalba panaši į latvių“ (vadinasi, dar ne latviai), minėti iki XVII a. pradžios, tačiau maždaug nuo 1630 m. rašoma, kad jie šneka latviškai.

Kuršiai rašto paminklų nepaliko, tad apie jų kalbą sprendžiama iš dabartinių ir kronikose užfiksuotų to krašto vietovardžių, taip pat iš šio arealo lietuvių ir latvių kalbos tarmių, kuriose kuršių kalbos pėdsakų yra užsilikę ne taip jau mažai.

Manoma, kad kuršių kalba buvo artimesnė vakarų baltams (prūsams ir jotvingiams), tik dėl intensyvių kontaktų su finais ir rytų baltais ji sparčiai modernėjo – tokios nuomonės laikėsi ir žymus Lietuvos kalbininkas Vytautas Mažiulis^[1]. Priebalsiai š, ž kuršių kalboje jau buvo virtę s, z, minkštieji k, g – atitinkamai c, dz. Dėl lyvių kalbos įtakos kuršių kalboje kirtis buvo atitrauktas į pradžią, buvo prasidėjęs nekirčiuotų galūnių nykimas. Tačiau kuršiai (kaip ir prūsai su jotvingiais) turėjo išlaikę dvigarsius an, en, in, un, senąjį baltų dvibalsį ei, tebetarė ir baltiškąjį ā (dabartinį žemaičių uo, lietuvių o), neturėjo t, d / č, dž kaitos (plg. jautis / jaučio).

Kuršių kilmės vietovardžiams būdingos priesagos -ng- (ją turėjo ir jotvingiai), pvz., Palanga, Kretinga, Būtingė, Alsunga, -al-, pvz., Žemalė, Kretingalė, Upalė. Spėjama, kad šiaurės žemaičiai iš kuršių perėmė senovinį ei tarimą: peins „pienas“, deina „diena“, platesnį trumpųjų i, u tarimą: mešks „miškas“, bova „buvo“, taip pat kirčio atitraukimą į žodžio pradžią. Latvių kuršiškoms patarmėms būdingas dvigarsių an, en, in, un tarimas, užsilikęs ir Kuršo vietovardžiuose (kitur latviai tuos garsus išvertę atitinkamai į uo, ie, ī, ū), plg. Dundaga, Gramzda, Kandava, Skrunda, Venta. Latvių kalboje yra kuronizmų su daugeliu atvejų išlaikyta kuršiška fonetika, pvz., dzintars „gintaras“, leitis „lietuvis“, menca „menkė“, rinda „eilė“, zaķis „zuikis“, venteris „toks žvejybos įrankis“, pīle „antis“, cīrulis „vyturys“ (pastaruosius tris žodžius turi pasiskolinę ir Lietuvos žemaičiai).