Kunigaikštis

 

Titulas atsirado VIII-IX a. Kijevo Rusioje^{[reikalingas šaltinis]}. Pradžioje kunigaikštis buvo genties vadas, vadovavęs karo metu. Ankstyvasis kunigaikščio vaidmuo atsispindi rusiškoje vestuvių leksikoje, kur naujavedžiai (sąlyginai, naujos giminės pradininkai), vadinami „kunigaikščiu ir kunigaikštiene“.^[1]. XII-XV a. titulą turėjo Kijevo, vėliau Vladimiro, Maskvos kunigaikščiai, taip dažnai tituluodavosi Tverės, Riazanės ir kai kurių kitų kunigaikštyčių valdovai. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje taip vadinosi tik Maskvos kunigaikščiai. Vėliau buvo Rusijos caro, o nuo XVIII a. ir imperatoriaus titulo sudedamoji dalis.

Žodis liet. kunigaikštis kildinamas iš liet. kunigas 'kunigaikštis, ponas' (prasmė 'dvasininkas, kunigas' antrinė)^[2], o šis kildinami iš sen.vok.aukšt. kuni(n)g 'karalius'^[3]. Slaviškas kunigaikščio pavadinimas (praslav. *kъnęzь, rus. князь, lenk. kniaź) irgi kilę iš to paties germaniškojo pirmtako.

Kunigaikštis pradžioje paprastai buvo renkamas, vėliau jo valdžia tapo paveldima. Kunigaikščiai, kurie valdė stambius feodalinius politinius junginius Rusioje ir Lietuvoje buvo vadinami Didžiaisiais kunigaikščiais. Kai kuriose šalyse, pvz., Lenkijoje, Čekijoje, kunigaikščiai – feodalinių monarchijų valdovai – priėmė karaliaus titulą.

Pirminės kunigaikščio funkcijos:

• Karinė – puolimų ir genties gynybos organizavimas.
• Teisinė – kunigaikštis asmeniškai posėdžiaudavo viešuose teismuose, taip pat imdavo teisines baudas.
• Religinė – pagoniškais laikais, kunigaikščiai inicijuodavo ir organizuodavo aukojimus^[4], kas paaiškina žodžio „kunigaikštis“ sąryšį su „kunigu“, o lenkų ir čekų kalbose jis reiškia ir „šventiką“^{[reikalingas šaltinis]}.

Lietuvoje kunigaikščio titulas perimtas iš Rusios, naudotas jau nuo Mindaugo laikų. XIV a. kunigaikščiu titulavosi ne tik Lietuvos valstybės vadovas, bet ir kai kurių didesnių sričių kunigaikštyčių (Trakų, Polocko, Voluinės) valdytojai. Lietuvoje didžiojo kunigaikščio titulas įsigalėjo Vytauto valdymo metais, oficialiai patvirtintas 1401 m. Vilniaus – Rodomo sutartimi. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Vilniaus katedroje vykdavo naujojo didžiojo kunigaikščio inauguracijos, tais laikais tai buvo vadinama pakėlimu. Žygimantui Augustui 1564 m. atsisakius Lietuvos sosto paveldėjimo teisės ir 1569 m. sudarius Liublino uniją su Lenkija, buvo atsisakyta insignijų ir atskiros inauguracijos. Didžiojo kunigaikščio titulas buvo naudojamas greta Lenkijos karaliaus titulo. Lietuvos – Lenkijos literatūroje jis buvo minimas iki valstybės žlugimo 1795 m.

 

Vakarų Europoje kunigaikščio titulas tapatinamas su romanų titulu princas (lot. princeps). Egzistavo ir tikrosios kunigaikštystės (angl. principality), kurios su karalių įpėdiniais neturėjo nieko bendro. Iki dabar Europoje likusios tokios kunigaikštystės kaip Lichtenšteinas, Monakas, Andora.

Iš šios princo sampratos išsivystė ir karališkųjų šeimų titulas princas, paprastai žymėjęs šeimos narius, turėjusius sosto paveldėjimo teisę.

Viduramžių Vokietijoje (Frankų imeprijoje ir Šventojoje Romos imperijoje) kunigaikštis (vok. Fürst)buvo aukščiausios imperinės valdžios atstovas, turėjęs ypatingas privilegijas. Šį titulą nešiojo ir aukščiausios dvasininkijos atstovai („bažnyčios kunigaikščiai“, turėję ir politinės valdžios imperijoje). Šalia titulo „Fürst“ buvo ir princo titulas.

Kunigaikščio – vyskupo titulą nešioja ir Romos popiežius.