Hadrianas

Hadrianas greitai užsitikrino legionų paramą, o vienas potencialus priešas Liusijus Kvetas buvo nužudytas. Senatas pritarė, kai buvo pateikti tikriausiai suklastoti Trajano įvaikinimo dokumentai (nors jis buvo Trajano globotinis). Bet gandas apie įvaikinimo dokumentus nedavė Hadrianui daug naudos: jo valdžios teisėtumas atsirado iš Senato pritarimo ir Sirijos armijos.

Hadrianas iš pradžių nevyko į Romą: jis buvo užsiėmęs Rytuose, malšino žydų, sukilusių valdant Trajanui, maištą, po to patraukė į Dunojaus frontą. Vietoj jo Atianas, buvęs Hadriano sargybinis, buvo paskirtas vadovauti Romoje. Vos atvykęs šis „atrado“ sąmokslą, kuriame dalyvavo keturi Senato lyderiai, įskaitant Liusijų Kvetą, ir pareikalavo Senatą nubausti juos mirtimi. Senato nariai buvo surasti ir iš karto nužudyti. Kadangi Hadriano nebuvo Romoje, jis galėjo teigti, kad Atianas veikė savo nuožiūra. Pagal Elizabeth Speller, pagrindinė jų mirties priežastis buvo ta, kad jie buvo Trajano vyrai.

Nepaisant Hadriano karinių sugebėjimų, jo valdymo metu nebuvo daug karinių konfliktų. Jis atsisakė Trajano užkariautų teritorijų Mesopotamijoje, manydamas, kad jos yra neapginamos. 121 m. vos neiškilo karas su Partais, bet Hadrianas sėkmingai vedė taikos derybas. Jo antižydiški persekiojimai sukėlė didelį žydų sukilimą (132–135 m.), vadovaujamą Bar Kochbos ir Akibos ben Josefo. Pagal Babilono Talmudą, Hadriano armija galiausiai nugalėjo ir tęsė persekiojimus.

Taiki politika buvo stiprinama nuolatiniais įtvirtinimais ties imperijos sienomis (limites). Žymiausi jų Hadriano siena Didžiojoje Britanijoje, o Reino ir Dunojaus sienos buvo sutvirtintos daugiausia mediniais sutvirtinimais, avanpostais, fortais ir stebėjimo bokštais. Pastarieji turėjo pagerinti komunikacijas ir vietinės teritorijos saugumą. Palaikyti karių moralę ir juos suvaldyti, Hadrianas įvedė intensyvias treniruotes ir asmeniškai inspektavo armijas. Nors jo monetose kariniai vaizdai buvo tiek pat dažnai kaip ir taikūs, Hadrianas buvo taikios politikos šalininkas.

 

Ronald Syme ir kiti Hadrianą apibūdino kaip universaliausią imperatorių tarp visų. Jis mėgo parodyti savo žinias mokslo ir meno klausimais. Bet labiausiai jis rėmė meną: Hadriano vila Tibure (Tivolis) buvo didžiausias Aleksandrijos sodų pavyzdys, sukurtas romėnų. Dabar didžioji dalis vilos prarasta – ją išplėšė kardinolas d’Este, kai jam prireikė marmuro vilai. Agripos pastatytas Romos Panteonas netrukus sudegė, bet 80 m. e. m. valdant Hadrianui buvo atstatytas. Toks ir išliko iki šių dienų. Tai vienas iš geriausiai išsilaikiusių Senovės Romos pastatų, turėjęs didelę įtaką daugeliui Renesanso ir Baroko architektų.

Dar prieš tapimą imperatoriumi, jis labai domėjosi architektūra, bet ne visada jo pastangos susilaukdavo teigiamo įvertinimo. Pvz.: Apolodoras iš Damasko, garsus Trajano forumo architektas nevertino jo eskizų. Kai Trajanas, valdęs prieš Hadrianą, aptarinėjo su Apolodoru architektūros klausimus, Hadrianas įsiterpė, norėdamas patarti. Apolodoras jam atrėžė: "Eik šalin ir piešk savo moliūgus. Tu nieko neišmanai apie šias problemas. " Moliūgai yra užuomina į kupolus, tokius kaip Serapėjus jo viloje. Sklido gandas, kad Hadrianui tapus imperatoriumi, Apolodoras buvo ištremtas, o vėliau ir nužudytas. Gali būti, kad tai Hadriano apšmeižimas.

 

Hadrianas rašė poeziją lotyniškai ir graikiškai, bet išliko tik vienas pavyzdys – garsi lotynų poema Animula, vagula, blandula. Pagal Historia Augusta, kuri išsaugojo poemą, Hadrianas ją sukūrė mirties patale. Jis taip pat parašė autobiografiją, kuri, matyt, nebuvo labai ilga ar netikėta, bet skirta padaryti galą gandams ar paaiškinti savo veiksmus. Kūrinys prarastas, bet matyt naudotas kitų rašytojų (Marijaus Maksimo ar kitų), nes Historia Augusta Hadriano biografijoje yra daug teiginių iš jo autobiografijos (nustatė Ronald Syme ir kiti).

Kitas Hadriano indėlis į meną buvo barzda. Iki jo visi imperatoriai buvo vaizduojami bebarzdžiai kaip idealūs graikų atletai. O visuose Hadriano atvaizduose jis su barzda. Todėl po jo dar pusantro šimtmečio imperatoriai buvo vaizduojami su barzdomis.

Hadrianas buvo humanistas ir ištikimas graikų kultūros gerbėjas. Jis mėgo Epikteto, Heliodoro ir Favorino filosofines doktrinas ir daugelio buvo laikomas epikūrininku kaip ir kai kurie jo draugai, pvz.: Kajus Brutijus Presensas. Namie jis domėjosi socialinėm reikmėm. Sušvelnino, bet neuždraudė vergijos, turėjo legalų kodeksą draudžiantį kankinimus. Jis statė bibliotekas, akvedukus, pirtis ir teatrus. Daugelio istorikų jis laikomas išmintingu ir teisingu. Šileris jį vadino „Imperijos pirmuoju tarnu“, o Edvardas Gibonas žavėjosi jo „dideliu ir aktyviu genijum“.

Lankydamasis Graikijoje 125 m., jis bandė sukurti provincijos parlamentą, kuris sutelktų visus Graikijos ir Jonijos pusiau autonominius buvusius miestus-valstybes. Šis parlamentas, žinomas kaip Panhelenionas, žlugo nepaisant jo didelių pastangų įtvirtinti bendradarbiavimą tarp graikų. Hadrianas išgarsėjo savo romanu su graikų jaunuoliu Antinojum. Keliaujant Egipte, Antinojus mįslingom aplinkybėm nuskendo Nilo upėje 130 m. Labai nuliūdęs Hadrianas įkūrė Egipte Antinopolio miestą. Jis privertė gedėti visą imperiją, padarydamas Antinojų paskutiniu Antikos nauju dievu.

Hadrianas mirė 138 m. liepos 10 d. savo viloje Bajėje, sulaukęs 62 metų amžiaus. Jis iš pradžių buvo palaidotas Puteolyje prie Bajės, sodyboj, kuri priklausė Ciceronui. Netrukus jo palaikai buvo perkelti į Domicijos sodus Romoj šalia beveik baigto mauzoliejaus. Kai Antonijus Pijus 139 m. baigė Hadriano mauzoliejų, liepė Hadriano kūną kremuoti ir ten perkelti su jo žmonos Vibijos Sabinos ir pirmojo įsūnio Liusijaus Elijo, mirusio 138 m., pelenais. 139 m. jis buvo sudievintas.

Romos imperatorius
Anksčiau valdė: Trajanas	Hadrianas (117–138) Nervų dinastija	Vėliau valdė: Antoninas Pijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis