Filipas Fortunatovas

1864 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. 1868 m. baigė Maskvos universitetą. Tobulinosi Leipcige, Berlyne, Tiubingene, Karaliaučiuje, Paryžiuje, Londone. 1876–1902 m. dėstė Maskvos universitete, nuo 1884 m. profesorius. Pirmasis nuo 1878 m. Rusijos universitetuose pradėjo dėstyti lietuvių kalbą. Nuo 1902 m. dirbo Peterburgo mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriuje. 1898 m. Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas, nuo 1902 m. tikrasis narys, 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos garbės narys. Bendravo su Jonu Spuduliu.^[1]

Tyrė įvairias indoeuropeistikos problemas, daugiausia fonetiką. Kalbą suvokė kaip tam tikrą sistemą, griežtai skyrė sinchroniją ir diachroniją. Pirmasis išanalizavo prūsų kalbos kirtį ir priegaidę, nustatė keletą bendrų baltams ir slavams kirčiavimo dėsningumų, atskirai nuo F. de Sosiūro suformulavo kirčio nukėlimo baltų ir slavų kalbose dėsnį (Sosiūro-Fortunatovo dėsnis).

1871 m. kartu su V. Mileriu atvyko į Lietuvą, į Andriaus Botyriaus tėviškę Triobiškių kaime, netoli Liudvinavo, kur užrašė 150 lietuviškų dainų, pasakų, priežodžių. Liudvinavo šnektos aprašą ir didesnę dalį surinktos tautosakos paskelbė Maskvos universiteto leidinyje Izvestija Moskovskogo universiteta (nr. 1-2/3, 1872 m.). Redagavo dalį Antano Juškos žodyno (A-D raides), parašė įžangą. Su Eduardu Volteriu rengė naują Mikalojaus Daukšos „Postilės“ leidimą (3 sąsiuviniai, 1904–1927 m.). Prisidėjo prie spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis panaikinimo.

Mokiniai – žymūs rusų ir užsienio kalbininkai: Aleksejus Šachmatovas, Viktoras Poržezinskis, Dmitrijus Ušakovas, Jonas Jablonskis, Jozepis Mikola, Holgeris Pedersenas, Olafas Brochas ir kiti.^[2]

• Избранные труды, т. I–II. М., 1956.