Boleslovas Dluskis

Mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Už priklausymą slaptai jaunimo organizacijai 1843 m. ištremtas į Orenburgą karo tarnybai. Išėjęs į atsargą kapitono laipsniu 1852–1856 m. studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje (nebaigė), 1862 m. baigė Maskvos universitetą.^[1]

Nuo 1862 m. dirbo gydytoju Pasvalyje. Vienas Žemaičių žemietijos steigėjų. Dalyvavo 1863 m. sukilimą rengiančio Judėjimo komiteto veikloje, priklausė raudonųjų politinei srovei.^[1] Dluskio sukilėlių būrys vienas pirmųjų įsitraukė į sukilimą Lietuvoje. 1863 m. paskirtas Kauno gubernijos sukilimo organizatoriumi. Atvykus į Kauną Z. Sierakauskui pasiųstas vadovauti Žemaitijoje veikiantiems būriams, kurie turėjo pridengti jūros ekspedicijos išsilaipinimą.

Partizaninio karo šalininkas ir žinovas. Geriau nei kiti būrių vadai aprūpindavo ginklais ir apmokydavo sukilėlius, todėl jo būrys, prie kurio Kvėdarnoje prisidėjo ir S. Groso būrys, laimėjo daugiausia kautynių ir ginkluotų susidūrimų su kariuomene. Sėkmingas mūšis buvo prie Draginių kaimo Papilės apylinkėse. Ypač sėkmingai Dluskio būrys veikė Prūsijos pasienyje – atitraukdavo pasienio sargybą ir taip sudarydavo sąlygas per sieną pervežti ginklų sukilėliams. Prie Tenenių vykęs mūšis apdainuotas liaudies dainoje.

1863 m. birželio 30 d. Šilalės valsčiuje jo būrys pasienyje prie Jūros upės buvo sumuštas. Dluskis netrukus pasitraukė į Paryžių, ten rūpinosi ginklų tiekimu sukilėliams. Po sukilimo gyveno Paryžiuje, Romoje, Ženevoje, Londone, Galicijoje, nuo 1873 m. – Krokuvoje.

1875–1876 m. ir 1883 m. dalyvavo Krokuvos dailės bičiulių draugijos parodose. 1913 m. Lvove eksponuoti B. Dluskio sukurti portretai. Litografijos technika, aliejumi, akvarele, kreida jis sukūrė portretų (Simonas Konarskis, J. Majeris, 1877 m., A. Biesiadeckis, 1880 m.), buitinės tematikos kompozicijų, altoriaus ir Kryžiaus kelio paveikslų, knygų iliustracijų vaizdų iš A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“. Kūriniai akademistiniai, raiškaus piešinio.^[2]

• Encyklopedia tradycji