Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Gimė Niu Britene, JAV, lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir už santaupas nusipirko 6 ha žemės. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. 1930 m. baigė pradinę mokyklą, 1936 m. – Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją. Buvo skautas.^[2] Studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, kuris 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą buvo perkeltas į Panevėžį.^[3] Mokytojauti dar nepradėjo, perėjo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą.

Po to mokytojavo kaimo mokykloje netoli Druskininkų. 1941 m. per birželio sukilimą A. Ramanauskas prisijungė prie sukilėlių, tačiau Druskininkų apylinkėse nesiplėtojo aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją ir galop vokiečių okupacinių pajėgų vadovybės buvo privesti išsiskirstyti.^[4]

1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. ^[5]

1945 m. spalio 7 d. Nedzingės bažnyčioje nakčia vedė savo mokytojų seminarijos mokinę, 6 metais jaunesnę ryšininkę Birutę Mažeikaitę (Vandos Taškevičiūtės slapyvardžiu, o tapus partizane – Vandos).^[6]

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu, greitai pradėjo eiti vadovaujančias pareigas. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.

1945 m. gruodžio 15 d. jo vadovaujami partizanai nesėkmingai bandė užimti Merkinę. Jiems pavyko sunaikinti sovietų archyvus, tačiau nepasisekė išlaisvinti belaisvių ir nugalėti cerkvėje įsitvirtinusių sovietų karių.^[7]

1945 m. rugsėjį tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. spalį buvo išrinktas Pietų Lietuvos srities vadu.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime tarp Radviliškio ir Baisogalos dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. Apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

 

1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas.

Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, gyveno nelegaliai, slapstėsi su šeima, žmona Birute Ramanauskiene–Vanda^[8] ir dukterimi Aukse, kurią dažniausiai globojo močiutė Anelė Mažeikienė, kartą iš stribų pasalos Auksę išnešusi šieno prikimštame maiše ant nugaros.^[9] Žmonai buvo siūlyta legalizuotis, dirbti pedagoge, tačiau ši atsisakydavo. Šeima turėjo fiktyvius dokumentus ir apsistodavo pas patikimus žmones. Tuo metu parašė atsiminimus „Partizanų gretose“.

Vienas iš nelegalios partizanų spaudos organizatorių, leidėjų ir redaktorių. Išleido keletą numerių laikraštėlio „Trečias skambutis“. 1945–1952 m. Dainavos apygardos laikraščio „Laisvės varpas“ (1947–1949 m.) leidėjas ir redaktorius. 1946–1947 m. redagavo ir Merkio rinktinės partizanų štabo laikraštį „Mylėk Tėvynę“^[10] (1946–1947 m.).

A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač didelį dėmesį. Po 11 metų nesėkmingo gaudymo, iš labiausiai patyrusių KGB seklių buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Viso darbavosi per 50 agentų: vien 1956 m. užverbuota 30, o ryšys atkurtas su dar 20 agentų, prieš tai buvusių išbrauktų iš kolaborantų sąrašų. Paieškoms vadovavo Rainių žudynių organizatorius ir vykdytojas, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis.

1956 m. spalio 12 d. 9 val. su žmona Birute buvo suimti Kaune, vos išėję iš KGB užverbuoto išdaviko, buvusio bendraklasio Antano Urbono–Žinomo namelio. Vesdamiesi dviračius partizanų pora priėjo dengtą sunkvežimį, iš kurio iššoko 5 operatyvininkai: 3 šoko ant Adolfo, 2 ant Birutės. Pora iš karto išvežta į LTSR KGB kameras. Pasak dukros, arešto akimirką, budelių krūvai ant jų suvirtus, kagėbistų prislėgtas tėvelis dar spėjo mamai pasakyti: „Mylėjau tave, Birute“.^[11]

Agentas Žinomas gavo 3 000 rublių premiją, įvykio vietos name Kampo gatvėje ir nugyveno iki 2002 m.^[12]

Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas, gyvas karpomas. Po kelių tardymo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai nerimavo, kad įtariamasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas…“. Konstatuoti šeši durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Ekspertų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi. Slaptame akte taip pat minimas lytinių organų nupjovimas, daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda.^{[13] [14]} Į tardymus partizanas buvo ne atvedamas, o atnešamas.

1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LTSR Aukščiausiasis Teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Egzekucija atlikta netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį. Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kitų panašių atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį, viršugalvį ar smilkinį. Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas partizanui padarytas tuo pačiu metu, kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu, todėl A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, o po kelių minučių.^[15]

Žmona Birutė nuteista 8 m. griežto režimo lagerio Kemero, jame atsisakė rašyti malonės prašymą bausmei sušvelninti. Buvo KGB persekiojama visą likusį gyvenimą, bet, pasak dukros Auksutės, niekuomet nesigailėjo savo pasirinkto kelio.^[16] Mirė 1996 m. kovo 19 d. Palaidota Kaune, Romainių kapinėse.^[17]

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę A. Ramanausko-Vanago nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. gruodžio 22 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas, 1998 m. sausio 26 d. LR Prezidento dekretu – dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais: 1998 m. kovo 3 d. LR Prezidento dekretu A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas, o 1999 m. vasario 2 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas. 1994 m. jo vardu pavadinta Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija.

2012 m. minint Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos, partizanės Birutės Ramanauskienės-Vandos arešto 56-ųjų bei partizanų vado sušaudymo 55-ųjų metines, ta proga partizanų suėmimo vietoje per KGB vykdytą operaciją, prie Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžos Žaliakalnyje, Kaune, buvo atidengtas ir pašventintas paminklinis akmuo.^[18]

Palaidojimo vieta iki pat 2018 m. tiksliai nežinota, tačiau, Dariaus Indrišionio prielaida, A. Ramanausko kūnas buvęs užkastas Vilniaus Našlaičių kapinėse kartu su keliais tądien sušaudytais kriminaliniais nusikaltėliais, t. y., „bezrodnoe“ vadintose laidojimo vietose.^[19]

2018 m. birželio 7 d. Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje buvo rasti Adolfo Ramanausko palaikai. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Ramanauskas buvo nušautas taikant į viršugalvį, nors kulka pervėrė žandikaulį, o egzekucijos ir slapto palaidojimo metu dėvėjo diržą, ant kurio buvo pavaizduoti ąžuolo lapai bei geležinis vilkas su Gedimino stulpais.^{[reikalingas šaltinis]} Ekspertizė taip pat patvirtino, kad Vanagas tardymo metu buvo žiauriai kankinamas – aštriu daiktu badyta dešinioji akis, kelias savaites prieš sušaudymą sužalotas kaktikaulis.^[20]

Pagrindinis straipsnis – Adolfo Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės.

 

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai iškilmingai perlaidoti 2018 m. spalio 6 d. Antakalnio kapinėse valstybės vadovų panteone.^[21] Už velionį arkivyskupo Gintaro Grušo laikytos mišios šv. Jonų bažnyčioje. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo šalies vadovai, kariai ir tūkstančiai eilinių žmonių.

Lietuvos viešojoje erdvėje kilo skandalas, kuomet garsi rašytoja Rūta Vanagaitė teigė apie partizanų vadą radusi skandalingų ir kompromituojančių detalių. Anot jos, vartydama tardymo protokolus ji nustačiusi, kad „palūžusio“ Adolfo Ramanausko paskutinėje kalboje pašlovinta Tarybų Sąjunga, kad jis pats žalojęsis, išsidūręs akį ir susipjaustęs sėklides. Ji taip pat teigė, kad A. Ramanausko iš tiesų būta KGB agento.^[22] R. Vanagaitei antrino tuometis širdies draugas, prieštaringai vertinamas „nacių medžiotojas“ Efraimas Zurofas. Jis kaltino A. Ramanauską-Vanagą dalyvavus Holokauste, nes informacijos apie tai radęs Nachmano Dušanskio užrašuose. Kilus plačiam visuomenės ir istorikų pasipiktinimui, R. Vanagaitė išplatino straipsnį, kuriame atsiprašė, pripažino nežinojusi visos medžiagos ir todėl suklydusi.^[23] Už melagingą informaciją apie partizanų vadą leidykla „Alma Littera“ paskelbė išimsianti visas rašytojos knygas iš prekybos.

Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas, reikšdamas palaikymą lietuvių pusei, gimtadienio proga aplankė žymiojo partizano dukterį ir, anot jos, išsakė „oficialią poziciją pabrėždamas, kad jo valstybė gerbia ir vertina [lietuvių] laisvės kovą, kuriai vadovavo <…> Adolfas Ramanauskas Vanagas.“^[24]

2019 m. Viačeslavas Titovas, Lietuvos rusų sąjungos narys, remdamasis sovietų teismo sprendimu, apkaltino Ramanauską-Vanagą nužudžius 8 tūkst. Lietuvos piliečių, įskaitant moteris ir vaikus. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, šis sprendimas – suklastotas.^[25] Teismas paskelbė, kad savo šmeižikiškais pasisakymais V. Titovas sulaužė tarybos nario priesaiką, paniekino mirusiojo atminimą, kurstė nesantaiką prieš tam tikrą žmonių grupę ir viešai neigė SSRS nusikaltimus. Buvusiam politikui skirta 10 tūkst. eurų bauda.^{[25] [26]}

• Daugel krito sūnų, Mintis, 1991 m., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999 m., ISBN 9986-757-15-0, 2007 m. ISBN 978-9986-757-79-5

• Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas: albumas (sud. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). – V.: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008. – 119 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-738-91-6
• Lietuvos istorijos problemos 12 klasei. Vilnius: Naujoji Rosma, 2001.
• Partizanai.org: Ramanauskas Vanagas^{[neveikianti nuoroda]}

• Biografija
• LLKS deklaracija Archyvuota kopija 2006-10-10 iš Wayback Machine projekto.
• ginklai.net informacija Archyvuota kopija 2007-07-07 iš Wayback Machine projekto.