Švedijos istorija

 

Švedijos valstybės formavimasis truko nuo Didžiojo tautų kraustymosi epochos pradžios iki vikingų epochos pabaigos. Atsirandantys sritiniai valdovai – konungai plėtė savo įtaką, atsirado kelios giminės, kurių atstovai buvo didesnės Švedijos dalies konungais. Tačiau XI-XII a. Švedijos valstybė iš esmės tebebuvo žemių (land) konfederacija, Švedijos konungas buvo renkamas vienos iš žemių – Upplando – tinge, vėliau apkeliaudavo kitas žemes ir jų tinguose duodavo priesaiką laikytis tų žemių įstatymų. Švedijos konungo valdžia iki XIII a. nebuvo didelė, ją sustiprino tik jarlas Birgeris XIII a. viduryje. Apie jarlo Birgerio valdymą pasakoja vienas iš seniausių švedų naratyvinių šaltinių, Eriko kronika. Pagal tradiciją jarlas Birgeris taip pat yra laikomas Stokholmo įkūrėju. Jarlo Birgerio sūnus iš santuokos su Švedijos karaliaus Eriko seserimi, tapo Švedijos karaliumi 1250 m., mirus bevaikiui jo dėdei. Jarlas Birgeris tapo faktiniu Švedijos valdytoju, regentu. Jis ėmė statyti karališkasias tvirtoves įvairiose šalies vietose, susidorojo su savo oponentais iš didžiūnų aplinkos, įvedė vieningą valstybinį mokestį, sustiprino Švedijos pozicijas Suomijoje, jau nuo XII a. patekusioje į Švedijos priklausomybę. Švedijos karalių valdžia visgi netapo paveldima iki pat XVI a. vidurio.

Jarlo Birgerio palikuonys toliau bandė stiprinti monarchijos padėtį. Tačiau XIV a. pradžioje prasidėjo kovos dėl sosto tarp valdančiosios šeimos narių. Tose kovose vėl sustiprėjo aristokratijos pozicijos. 1319 m. po vidaus kovų į sostą buvo pasodintas mažametis Magnusas Eriksonas. Už nepilnametį karalių turėjo valdyti Valstybės taryba, kuri karaliaus vardu 1319 m. patvirtino plačias privilegijas bajorijai, ypač, kad panorėjęs rinkti naujus mokesčius, karalius turi gauti Valstybės tarybos pritarimą. Pilnametystės sulaukęs Magnusas Eriksonas siekė vėl suvaržyti didikų galias, kas vėl sukėlė vidaus karą, kurio metu Magnusas buvo nuverstas nuo sosto, o Švedijos karaliumi buvo išrinktas su Švedijos monarchais besigiminiuojantis vokietis Albrektas Meklenburgietis. Tačiau šis irgi nebuvo suinteresuotas ginti švedų bajorų interesus, siekė išdalinti valstybines žemes savo statytiniams vokiečių didikams. Tai vertė švedus dairytis paramos šį kartą jau prieš Albrekto ir vokiečių įsigalėjimą Švedijoje. Tokią paramą galėjo teikti artimiausių kaimynių Danijos ir Norvegijos valdovai. Juo labiau, kad Danija taip pat buvo patyrusi vokiečių politinės ir ekonominės ekspansijos poveikį, kelis kartus grasinusį jos valstybingumui. 1380 m. Danija ir Novegija susijungė personaline unija, nes karaliumi tapo mažametis Olofas, o regente jo motina Margretė. Nepaisant to, kad Olofas 1387 m. mirė, Margretė išlaikė valdžią. Būtent į ją 1388 m. kreipėsi paramos švedų didikai. 1389 m. Margretės kariuomenė nugalėjo Albrektą Meklenburgietį, faktinė valdžia Švedijoje atiteko Margretei, kurios įsūnis Erikas Pomeranietis buvo greitai pripažintas karaliumi visose trijose karalystėse. 1397 m. birželio 21 d. įvyko iškilminga Eriko Pomeraniečio karūnacija trijų karalysčių karaliumi Švedijai priklausiusiame Kalmaro mieste. Pilnametystės sulaukęs Erikas Pomeranietis nepateisino įmotės vilčių, pradėjo vykdyti avantiūristinę politiką, įsivėlė į karą su Hanza, dėl ko nutrūko prekybiniai ryšiai ir ypač kentėjo Švedijos kalnakasybos rajonai. Taip pat ir kitus Švedijos gyventojus slėgė dideli karo reikmėms tenkinti įvesti mokesčiai. Švedijoje 1434 m. prasidėjo Engelbrekto Engelbrektsono vadovaujamas sukilimas pieš Eriko Pomeraniečio valdžią, nepasitenkinimas Eriku persimetė į Daniją, galiausiai Erikas Pomeranietis buvo nušalintas nuo visų trijų Skandinavijos sostų. Karaliumi buvo išrinktas Eriko sūnėnas Kristupas Bavarietis, valdęs trumpai. 1448 m. mirus Kristupui Švedija išsirinko atskirą karalių Karolį VIII, kuris nesėkmingai siekė ir kitų Skandinavijos valstybių sostų. Karolis VIII greitai buvo nušalintas, bet vėliau dar kelis kartus grįžo valdyti Švedijos. Po jo mirties Švedijoje nebebuvo renkamas atskiras valdovas, tačiau faktinę valdžią perėmė didikų Sture giminės atstovai, skelbiami šalies valdytojais. Danijoje įsitvirtinusios ir formaliai Švedijoje pripažįstamos Oldenburgų dinastijos atstovai siekė perimti ir faktinį valdymą, su kariuomene įsiverždami į Švedijos teritoriją. Švedai tam priešinosi ir jų separatistinės nuotaikos palaipsniui stiprėjo, ypač po 1471 m. laimėto Brunkebergo mūšio prieš Stokholmą bandžiusius užimti danus. Siekdamas galutinai palaužti švedų priešinimąsi Kristijonas II griebėsi žiaurių priemonių. Surengęs Stokholmo apgultį 1520 m. jis buvo įleistas į miestą su neliečiamybės jo gynėjams garantijomis. Kristijonas sulaužė pažadą ir surengė vadinamąją „Stokholmo kruvinąją pirtį“, kada buvo išžudyti praktiškai visi žymesni Švedijos didikai. 1521 m. prasidėjo prieš Kristijono II valdžią nukreiptas sukilimas Švedijoje, kuriam vadovavo Gustavas Vaza. Padedant Liubekui, taip pat Danijoje kilusio maišto prieš Kristijoną II dėka, jam pavyko perimti valdžią Švedijoje. 1523 m. Gustavas Vaza buvo išrinktas Švedijos karaliumi, unija su Danija buvo išardyta galutinai. Gustavas I Vaza davė pradžią naujai Švedijos valdovų dinastijai ir įtvirtino paveldimą monarchiją (1544 m.).

 

Prielaidos Švedijos didvalstybei formuotis išryškėjo Gustavo II Adolfo valdymo laikais (1611–1632). Čia reikia išskirti paties karaliaus ir jo kanclerio A. Oxenstiernos kryptingą vidaus reformų politiką. Reformos apėmė visas svarbiausias valstybės gyvavimo sritis. Būtent Gustavo II Adolfo laikais buvo nustatyti Švedijos parlamento – riksdago, tuo metu susidėjusio iš keturių luomų, įgaliojimai ir posėdžiavimo tvarka, įvykdyta teismų reforma. Šiuo metu taip pat ėmė veikti pirmosios centrinės vykdomosios valdžios institucijos, ministerijų pirmtakės, kolegijos. Gustavas II Adolfas siekė vystyti pramonę, kvietė olandų pirklius investuoti į jos plėtrą. Reikšmingos ir to meto karinės reformos. Būtent Gustavas II Adolfas užbaigė nuolatinės nacionalinės Švedijos armijos kūrimą. Nebuvo pamirštas ir švietimas. Karaliaus nurodymu kiekvienos vyskupystės centriniame mieste ėmė veikti valstybės lėšomis išlaikomos gimnazijos.

Švedija Gustavo II Adolfo laikais bene labiausiai Europoje išgarsėjo savo kariniais laimėjimais. 1617 m., sudarius Stolbovo taiką su Rusija, Švedija prisijungė Ingermanlandiją bei Keksholmo teritoriją ir taip atstūmė Rusiją nuo Baltijos jūros, užsitikrino tiesioginį susisiekimą su jau anksčiau prie Švedijos prijungta Šiaurės Estijos teritorija. 1621 m., po apgulties, Švedija prisijungė Rygą, atimdama ją iš Lenkijos – Lietuvos. 1626 m. Valhofo mūšyje Livonijos teritorijoje Gustavo II Adolfo armija sutriuškino Lenkijos – Lietuvos karines pajėgas, iki tol pralaimėjimo nepatyrusią ir visoje Europoje garsią lenkų – lietuvių kavaleriją, taip pademonstruodama Gustavo II Adolfo įvestos karinės taktikos pranašumą ir atimdama viltis atgauti Rygą. Nuo 1630 m. Švedija dalyvavo Trisdešimtmečiame metų kare. Išsilaipinęs Vokietijos teritorijoje Gustavas II Adolfas laimėjo mūšį prie Breitenfeldo netoli Leipcigo prieš gausesnes Katalikų lygos pajėgas, kurioms vadovavo garsus to meto karvedys Tilis (Tilly), iki tol nepralaimėjęs nė vieno mūšio. Būtent šita pergalė išgarsino Švediją ir jos kariuomenės organizaciją visoje Europoje. 1632 m. Gustavo II Adolfo armija prie Liuceno (Lützen) susidūrė su Šv. Romos imperijos imperatoriaus pajėgomis, kurioms vadovavo kitas garsus karvedys Valenšteinas. Švedai laimėjo ir šį mūšį, tačiau jau mūšio pradžioje žuvo karalius.

Taip vadinasi gana prieštaringa epocha Švedijos istorijoje. Viena vertus, šiuo metu toliau vystėsi švedų parlamentarizmas, kita vertus, valstybės galia bei tarptautinis prestižas smuko, suklestėjo bajoriškoji oligarchija bei korupcija aukščiausiuose politikų sluoksniuose, Švedija pralaimėjo vieną karą po kito (1741–1743 m. su Rusija; 1757–1762 m. su Prūsija). „Laisvių laikmetis“ prasidėjo žuvus Karoliui XII, kuris neturėjo vaikų, tad realiausias pretendentas į sostą buvo jo sesuo Ulrika Eleonora. Jos teisės į sostą buvo patvirtintos tik atsisakius absoliutizmo, dar daugiau konstitucinių nuolaidų bajorijai buvo padaryta 1720 m., kai Ulrika Eleonora perleido sostą savo vyrui Frederikui Heseniečiui. Švedijoje nuo 1720 m. įsigalėjo parlamentarizmas, karaliaus valdžia tapo visai nereikšminga. Riksdage susiformavo dvi grupuotės: „skrybėlės“ ir „kepurės“, vadintos „partijomis“ (iš tikro tai buvo veikiau partijų pirmtakės), kurios rungtyniavo tarpusavyje dėl valdžios. „Kepurės“ laikėsi labiau prorusiškos orientacijos (iš čia ir jų pavadinimas, atseit kaip užsidėję naktines kepuraites prieš lendant į lovą nakties miego). „Skrybėlės“ (pavadinimas nurodo išdidžią laikyseną užsidėjus skrybėlę) savo ruožtu orientavosi į Prancūziją ir Angliją, vykdė revanšistinę politiką Rusijos atžvilgiu. Nevaržomam parlamentarizmui bei parlamentinių grupuočių varžyboms galą padarė 1772 m. Gustavo III įvykdytas valstybinis perversmas, atstatęs absoliutinę monarchiją.

 

1808–1809 m vyko paskutinis Švedijos-Rusijos karas, po kurio iš Švedijos buvo atimta ir prie Rusijos prijungta Suomija. Greitai po to Švedijoje surengtas valstybinis perversmas, detronizuotas ir iš šalies ištremtas Gustavas IV Adolfas. 1809 birželio 6 d. priėmus konstituciją Švedijoje buvo įvesta konstitucinė monarchija. Karaliumi tapo Karolis XIII, o kronprincu 1810 m. buvo išrinktas Napoleono Bonaparto maršalas Žanas Batistas Bernadotas. Būtent kronprincas Bernadotas bent iš dalies gražino Švedijai didžiosios valstybės reputaciją, kurią pastaroji buvo praradusi XVIII ir XIX amžių sandūroje. Iš kronprinco Bernadoto švedai tikėjosi, kad jis atkovos Švedijai Suomiją, t.y, toliau vykdys revanšistinę politiką Rusijos atžvilgiu. Tačiau buvęs Napoleono maršalas pasirinko naują užsienio politikos kryptį, vėliau pavadinta „1812 m. politika“, kadangi jos vaisiai išryškėjo 1812 m. birželio 24 d. pasirašytos sąjungos su Rusija sutarties dėka. Tai buvo nauja, prorusiška kryptis Švedijos užsienio politikoje, gyvavusi iki Krymo karo (1853–1856). Pagal sąjungos su Rusija, o vėliau ir su kitomis naują antinapoleoninę koaliciją sudariusiomis valstybėmis, sutartį Bernadotas įsipareigojo padėti kovojant su Napoleonu, už ką Švedijai buvo pažadėta atiduoti iš Napoleono sąjungininkės Danijos atimtą Norvegiją. Kronprincas Bernadotas vadovavo vienai iš 3 prieš Napoleoną po jo nesėkmingos kampanijos Rusijoje nukreiptų armijų-Šiaurės armijai. Napoleonui pralaimėjus Leipcigo mūšį, Bernadotas su Šiaurės armija užpuolė Daniją ir privertė ją perleisti Švedijai Norvegiją pagal 1814 m. sausio 14 d. Kylio sutartį. Susidūręs su norvegų išsilaisvinimo judėjimu Bernadotas padarė norvegams nuolaidų, kad išlaikytų juos Švedijos valdžioje. Buvo sudaryta personalinė Švedijos ir Norvegijos unija, oficialus naujos valstybės pavadinimas buvo Švedijos ir Norvegijos karalystė. Švedijos laimėjimus patvirtino Vienos kongresas, kurio viena iš organizatorių ir kongrese priimtos taikos sutarties signatarių tapo Švedija. Po Vienos kongreso maršalas Bernadotas išsilaikė soste vienintelis iš visų į įvairius sostus pasodintų buvusių Napoleono maršalų. Nuo 1818 m., mirus Karoliui XIII, jis ėmė valdyti kaip Karolis XIV Johanas ir davė pradžią šiandieninei Švediją valdančiai Bernadotų dinastijai. Karolio XIV Johano valdymas Švedijoje buvo itin konservatyvus, buvo priešinamasi bet kokioms didesnėms reformoms, varžoma opozicinė veikla. Situacija ėmė keistis sostą 1844 m. perėmus Oskarui I. XIX a. I pusėje Švedijoje iškilo skandinavizmo judėjimas, atsirado liberali opozicinė spauda, panaikinta gildijų monopolija prekyboje ir pramonėje, atvertas kelias laisvai verslininkystei. Tačiau politinė santvarka išliko labai konservatyvi, ypač palyginus su politinės santvarkos reformas greičiau įvykdžiusiomis Danija bei Norvegija. Prielaidas formuotis modernioms politinėms partijoms Švedijoje sudarė 1865–1866 m. įvykdyta parlamento reforma, kuri senąjį luominį (sudarytą iš 4: bajorų, dvasininkų, miestiečių ir valstiečių rūmų) riksdagą transformavo į dviejų rūmų (vadinosi Pirmieji ir antrieji riksdago rūmai) riksdagą. Svarbiausia, kad buvo pakeistas pats atstovavimo principas. Jeigu luominiame riksdage atstovavimas buvo luominis, įvykdžius reformą, atstovavimas buvo imtas traktuoti kaip visos tautos atstovavimas, t.y, atstovai renkami nepaisant jų priklausymo luomams, o pagal tam tikrus bendrus kriterijus (amžius bei nuosavybė – pagrindiniai). Iki pat XX a. pradžios partijų tikrąja to žodžio prasme, t. y. elektorato telkimo organizacijų su naryste bei teritoriniais skyriais, taip pat ir išrinktais parlamentarais, Švedijoje nebuvo. Pirmoji partija, grįsta masinės narystės principu, buvo Švedijos socialdemokratų partija, susikūrusi 1889 m. Partijoms formuotis trukdė labai ribota rinkimų teisė. Yra paskaičiuota, kad pagal 1866 m. įstatymą rinkimų teisę Švedijoje turėjo tik apie ketvirtadalį visų šalies pilnamečių vyrų. 1902 m. susikūrė Liberalų partija (oficialus tuometinis pavadinimas „Švedijos laisvamanių krašto sąjunga“). Matydami partijos kaip rinkimų organizacijos reikšmę, liberalų pavyzdžiu pasekė ir konservatoriai, įsteigę savo partiją 1904 m. (oficialus tuometinis pavadinimas „Visuotinė rinkėjų sąjunga“). Pirmoji partinė vyriausybė, besiremianti didžiausia frakcija riksdago antruosiuose rūmuose ir vadovaujama Karlo Staffo, buvo suformuota 1905 m. Rinkimų reforma, gerokai išplėtusi rinkimų teises Švedijoje buvo įvykdyta tik 1909 m., o visuotinė rinkimų teisė įvesta 1918 m. XX a. pradžioje buvo tęsiamos ir kitos reformos. Viena reikšmingesnių buvo vadinamosios paskirstytos armijos panaikinimas ir visuotinės karinės prievolės įvedimas (1901 m.)

Švedijos agrarinė ekonomika vykstant pramoninei revoliucijai pamažu perėjo prie atskiromis fermomis besiremiančios žemdirbystės, tačiau šie pokyčiai buvo nepakankami, kad pagerintų ekonominę ir socialinę padėtį augant gyventojų skaičiui. Tarp 1850 ir 1890 m. apie 1 milijoną švedų emigravo į Jungtines Valstijas. Tačiau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Švedija sparčiai industrializavosi. Pasikeitė ir gyventojų struktūra. Jei apie 1840 m. tik dešimtadalis švedų gyveno miestuose, XIX a. paskutiniame dešimtmetyje miestiečiais buvo jau penktadalis gyventojų, o apie 1930 m. tokių buvo daugiau kaip trečdalis. XIX a. pabaigoje Švedijoje susiformavo stambioji pramonė. Tam turėjo įtakos švedų išradėjų idėjų įdiegimas pramonėje. Švedas Larsas Magnusas Eriksonas nuo 1877 m. Stokholme pradėjo gaminti telefono aparatus, jo įkurta gamykla greitai nukonkuravo amerikiečius. Kitas garsus švedų išradėjas Jonas Venstriomas (Wenström) išrado trifazį elektros variklį, įkūrė elektros priemonių gamyklą ASEA 1891 m. Sėkmingai verslą plėtojo Nobelių šeima, kurios atstovas Alfredas Nobelis savo išradimus sprogmenų srityje iškart diegė į gamybą. XX a. pradžioje Švedija naudojosi išaugusia pasauline Švedijos plieno, guolių, medienos ir degtukų paklausa.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Švedija išliko neutrali, pokario gerovė padėjo pagrindus šiuolaikinei Švedijai būdingai socialinės apsaugos sistemai. Įvedus visuotinę rinkimų teisę Švedijoje sustiprėjo kairiųjų partijų įtaka. Socialdemokratų atstovai pirmąkart buvo įtraukti į vyriausybės sudėtį jau 1917 m., o nuo 1932 m. ilgam įsitvirtino socialdemokratinių vyriausybių era. Po I pasaulinio karo Švedijos užsienio politika buvo gana pasyvi, izoliacionistinė, tam tikra pastebimesnė veikla buvo tik Tautų Sąjungos rėmuose, Švedija kelissyk užėmė nenuolatinę vietą Tautų Sąjungos Taryboje (1922–1926; 1936–1939). Ketvirtajame dešimtmetyje Švedijos užsienio politika buvo nukreipta Vokietijos ir Tarybų Sąjungos ekspansionizmo grėsmei mažinti, nusivylus Tautų Sąjungos galimybėmis užtikrinti taiką vėl atgaivinti I Pasaulinio karo metu kelti Šiaurės šalių gynybinės sąjungos planai, kurie ir šįkart nebuvo realizuoti. 1938 m. Švedijos vyriausybė paskelbė apie neutralitetą karo atveju.

Kai 1939 m. rugsėjo mėn. Europoje įsiliepsnojo karas, Skandinavijos valstybės tikėjosi išsaugoti savo neutralumą kaip ir 1914 m. Bet šį kartą tokia tikimybė buvo labai maža. Mechanizuotos sausumos kariuomenės modernizavimas reiškė, kad jų gynyba mažiau saugo nuo galimo užpuolimo negu anksčiau, ypač joms kur kas labiau nusiginklavus, negu jų didiesiems kaimynams. Pirmoje karo fazėje, kai tikrasis sovietų-vokiečių "nepuolimo" pakto turinys buvo dar tik spėjamas, Lenkijos padalijimas ir sovietų bazių įkūrimas Baltijoje šalyse jau leido teigti, kad Suomija taip pat gali tikėtis pavojaus iš "sovietinės Monroe doktrinos". Antra vertus, Švedijai ir Norvegijai britų ir prancūzų veiksmai sustabdyti per Narviką ir Luleå geležies rūdos tiekimą Vokietijai buvo pavojingi, nes sąjungininkų ekonominė būklė susilpnėjo dėl pasikeitusios Rusijos pozicijos, o veržlus ir patyręs lordas Čerčilis buvo linkęs manyti, jog naudojamas praėjimas per norvegų vandens kelius tarp ledų lyčių provokuoja negailestingą karinio laivyno akciją. Iš tiesų rugsėjo 19 d. Čerčilis pirmasis pasiūlė Britanijos kabinetui užminuoti Narviko prieigas, o netgi anksčiau Prancūzijos ministras pirmininkas Daladier buvo išreiškęs pageidavimą Aukščiausiai karinei tarybai imtis "ryžtingų karo laivyno veiksmų Baltijoje", kur Čerčilio planai aprėpė nuo specialiai parengtų linijinių laivų antpuolių iki jūros laivų minuojamo Luleå uosto.

Hitleris iš pradžių norėjo išsaugoti Skandinavijos vientisumą, kuris jam buvo naudingas, bet gruodžio 14 d. - tą dieną, kai įvyko pirmasis pokalbis su Quislingu, - jis davė įsakymus išnagrinėti Norvegijos užpuolimo galimybes. Tikrieji jo motyvai nėra žinomi. Jis turėjo pagrindo bijoti, kad jog sąjungininkai jį gali aplenkti. Jis nebuvo priešiškas jūrų laivyno vadų argumentams, jog prasiveržimas prie Norvegijos pakrantės bus drąsus žingsnis, kurį turėjęs padaryti Kaizerio jūrų laivynas, o atpildas už tą drąsą galėjo būti didelis. Galimas dalykas, kad jo entuziazmą suvienyti "Šiaurės rasę" pakurstė Quislingo germaniškų tautų federacijos idėja. Kad ir kaip ten bebūtų, kovo 1 d. Hitlerio planai okupuoti Daniją ir Norvegiją jau buvo parengti nepraėjus nė mėnesiui, kai Suomijos šis konfliktas jau nebelietė.

Per visą karą Švedija išlaikė savo neutralų statusą, sutelktą vidaus politiką ir socialinę gerovę. Tačiau jos prestižas labai nusmuko dėl daugelio visai ne neutralių nuolaidų, padarytų vokiečiams, kurie tuo metu buvo didžiausios galios. Jos labiau krito į akis negu vėliau padarytos nuolaidos sąjungininkams, daugiausia ekonominėje erdvėje.

Švedijos pozicija dėl Skandinavijos pusiasalio bei gebėjimas leido jai ilgą laiką išlikti neutrali tarptautinių nuo tarptautinių konfliktų. Jos karinis ginklavimasis bei bendra karo įvykių eiga prisidėjo, kad Švedija tiesiogiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Kitas svarbus veiksnys buvo tai, kad Švedijos vyriausybė padarė nuolaidų Vokietijos tranzitui, kariniam transporto personalui įrengti Švedijos geležinkeliai tarp Norvegijos ir Suomijos. Nors Švedija tiesiogiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare kaip agresyvi tauta, visa šalis gyveno karo sąlygomis ir Švedijos gynyba buvo pasirengusi ginti šalį nuo priešiškų išpuolių. Tai buvo laikas, kuris buvo vadinimas „budėjimo laiku“.

Premjeras Per Albin Hansoon paskelbė, kad Švedija laikysis neutralumo, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. Šią dieną, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, premjeras Per Albin Hansson per radiją paskelbė savo tautai: „Piliečiai! Vyksta baisus dalykas, kai paskutinį kartą išreiškėme viltį, kai tai atsitiko. Šis karas nori pasaulį padalinti. Turime pažymėti, kad stengiamės suteikti vilties siaubo ir neviltiems apimtiems žmonėms, kurie patyrė tragiškas kančias.“

Dėl to švedai iškėlė užduotį apsaugoti savo šalį nuo karo bei savo neatimamas nacionalines vertybes, kaip geriau įveikti blogį. Po premjero Per Albin Hansson išsakytos kalbos koalicinė vyriausybė iškėlė siekį apsaugoti savo šalį pagal tarptautinę teisę. Švedija, pasikonsultavusi su kitomis Šiaurės šalimis, pasiskelbė neutrali 1938 m., gegužės 27 d., bet koalicinė vyriausybė kelis kartus nesilaikė neutralumo teikiant paramą Vokietijai ir sąjungininkams. Žiemos kare ji oficialiai nekariavo, nors Suomijai teikė savanorių (8000 švedų, 725 norvegai dalyvavo paskutinėse karo veiksmuose, 800 danų karių atvyko per vėlai), paramą bei karinę ginkluotę. Švedijos nacionalinė vyriausybė pavojaus akivaizdoje mobilizavo 100 000 žmonių kariuomenę, ir neskelbė neutralumo, tačiau manė, kad tiesioginė intervencija būtų per rizikinga, nepaisant slaptų vokiečių patikinimų, jog jie leis intervenciją, į kurią nebūtų įpainiotos Vakarų valstybės.

Nors Suomija įžvelgė nacionalinių interesų vadinamajame antikomunistiniame žygyje, jų ideologija turėjo poveikį kituose Skandinavijos šalyse. Suomijos Tęsinio karo metu Švedija išsiuntė 1000 savanorių karių grupę į suomių frontą, ir visiškai nesilaikydama neutralumo davė leidimą visai vokiečių divizijai tranzitiniu keliu pasiekti tą patį frontą iš Norvegijos. Kokį vaidmenį vaidino antitarybiniai jausmai, o kokį provokiški, nėra aišku, bet Hanssonas įveikė savo bendražygių socialdemokratų prieštaravimus, nurodydamas, kad, jiems nepritarus, turės atsistatydinti karalius. Po to buvo padarytos kitos mažesnės nuolaidos, kaip vokiečių karinių dalinių ir amunicijos pervežimas per Švedijos teritorinius vandenis ir embargo taikymas Norvegijos prekybiniams laivams Göteborgo uoste; 6 norvegų laivai buvo vokiečių paskandinti 1942 m. kovo mėnesį, jiems pavėluotai bandant prasiveržti.

Viešai vokiečiai laikėsi sutarties su rusais, todėl, ypač žiūrint iš suomių pusės, pagalba galėjo ateiti iš Vokietijos priešų pusės - Prancūzijos bei Britanijos. Daug kam atrodė, kad sąjungininkų pagalbos planai žlugo dėl Švedijos ir Norvegijos vyriausybių nenoro leisti karinei ekspedicijai, formaliai prižiūrint Tautų Sąjungai, peržygiuoti per jų teritoriją. Iš tikrųjų švedai ir norvegai įtarė, kad intervencija Suomijoje buvo tik trečias ir nereikšmingiausias tikslas sąjungininkų planuose. Pagrindinis tikslas buvo sustabdyti švediškos geležies rūdos tiekimą Vokietijai per Norvegijos Narviko ir Švedijos Luleå (esančio netoli Suomijos sienos) uostus; antra - įstumti vokiečius į nepatogią padėtį, kad jų priešai karine gudrybe būtų pasiekę, jei tik tie būtų pabandę įsiveržti į neutralios Skandinavijos teritoriją.

Nukrypimo nuo neutralumo pavyzdys buvo, kai Švedija leido daugiau kaip 2,1 milijono vokiečių karių vykti per Švedijos teritoriją geležinkeliu nuo 1940 m. birželio iki 1943 m., rugpjūčio. Tai buvo aiškus Hagos konvencijos nuostatų pažeidimas pagal 1907 m. sutartį šaliai, kuri pasiskelbė kaip neutrali. Todėl abejotina, ar galima teigti, kad Švedija tikrai buvo neutrali Antrojo pasaulinio karo metu.

1974 m. priimta nauja Švedijos konstitucija stipriai apkarpė karaliaus vykdomosios valdžios galias (iš karaliaus atimta netgi simbolinė teisė dalyvauti formuojant vyriausybę) bei įtvirtino vienerių rūmų parlamentą. 1995 m. Švedija tapo Europos Sąjungos nare.

• Jorgenas Veibulas. Švedijos istorijos apžvalga. Kaunas: Švedijos institutas ir Baltijos kultūros fondo leidykla, 1996
• T. K. Derry. Skandinavijos istorija. Vilnius: Baltos lankos, 1995

• Apie Švedijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius Archyvuota kopija 2006-06-30 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.