Dangus

Dangus – virš žemės matoma skliauto pavidalo erdvė; tikinčiųjų įsivaizdavimu Dievo (arba dievų), angelų, šventųjų ir gerųjų žmonių vėlių buveinė, rojus, dausa.

1. Dangus – tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam! – R. Bachas.
2. Dangus viršum žmogaus visuomet apsiniaukdavo tuo smarkiau, juo labiau žmogus imdavo gėdytis žmogaus. – F. Nyčė.
3. Geroms mergaitėms dangus – blogoms viskas. – U. Ehrhardt.
4. Užgauliodami dangų ne šventvagiškai elgiatės, bet bergždžiai stengiatės. – Seneka.
5. Varnalėšos lapas – sraigės dangus. – I. Jašinskaitė.
6. Visada gražios akys, pakeltos į dangų. – Ž. Žuberas.

1. Debesuotas dangus ne visada prišaukia lietų.
2. Nepaisant mėnulio, saulės ir žvaigždžių grožybių, dangus taip pat turi grėsmingą perkūną ir atakuojančius žaibus.

1. Visi nori į dangų, bet niekas nenori mirti.

1. Brangus dangus, bet su auksu ir ten įsipirksi.
2. Dangun pinigų nereikia.
3. Danguj su pinigais nenusipirksi nieko, pekloj^[1] – gal nors smalos^[2].
4. Į dangų su pinigais neįsipirksi.
5. Už pinigus ir dangaus vartai atviri.

1. Daug kalbų yra žemėje, bet tik viena danguje.
2. Kiekvienam yra duotas raktas vartams į dangų. Tas pats raktas atrakina ir vartus į pragarą.

1. Aukščiau Maskvos – tik Kremlius, aukščiau Kremliaus – tik dangus.

Puslapis Vikipedijoje, laisvojoje enciklopedijoje –

Dangus

Laisvajame žodyne yra terminas dangus