[go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Vytis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Vytis (reikšmės).

Vytis (lenk. Pogoń, bltr. Пагоня, ukr. Погоня) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (1336–1795 m.), Lietuvos Respublikos (1918–1940 m. ir nuo 1990 m.) herbas,[1] taip pat Baltarusijos herbas (1918–1919, 1991–1995 m.), dabartinės Baltarusijos opozicijos simbolis.[2] Tai simbolis, kuriame pavaizduotas baltas raitelis raudoname fone.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje naudotas Vytis su XV a. nusistovėjusiomis herbinėmis spalvomis (raudona, mėlyna, auksinė, sidabrinė).[3][4]

Antspaudai su raito riterio, rankoje iškėlusio kalaviją ar ietį, atvaizdu tarp Vakarų Europos valdovų, pradedant XII a., tapo labai populiarūs. Nuo XIII a. tokie antspaudai naudoti ir Rusios kunigaikščių, pavyzdžiui, Aleksandro Neviškio. Pirmasis Lietuvos kunigaikštis, savo antspaude naudojęs Vytį buvo Polocko valdovas Narimantas Gediminaitis-Glebas (1338–1341 m.). Pirmoje išsamioje Lietuvos istorijoje – plačiojoje Lietuvos metraščių redakcijoje (vad. Bychovco kronikoje, XVI a. 3 dešimtmetis) Vyčio herbo atsiradimas aiškinamas tokia legenda: „Narimantas, sėsdamas į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, savo Kentauro herbą perleido savo broliams, o sau pasidarė herbą – raitelį su kalaviju. Tas herbas reiškia subrendusį valdovą, kuris gebės kalaviju apginti savo tėvynę.“ Tačiau veikiausiai tai buvo atskiras atvejis, susijęs su šv. Glebo vaizdavimo tradicija.[5] Vėliau raitelis su iškeltu kalaviju atsiranda Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo bei jo sūnų antspauduose. Kaributas, Lengvenis, Skirgaila ir kiti Algirdo broliai turėjo po kelis portretinius antspaudus, kuriuose jie pavaizduoti raiti.[6] Jogaila pradžioje vaizduotas su ietimi vietoje kalavijo, o kartais ir su slibinu po žirgo kanopomis, o po Kęstučio, nuo 1381 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio, nužudymo Vytis buvo ir jo sūnaus Vytauto antspaude (prieš Kęstučiui tampant didžiuoju kunigaikščiu, ant jo antspaudo vaizduotas pėsčias karys). Būtent Vytautui esant didžiuoju kunigaikščiu, raitelis su iškeltu kalaviju įgavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbo prasmę.[7] Vytauto antspaude (XV a. pr.) valdovas, apsuptas jam priklausančių žemių herbų, vienoje rankoje laiko didžiojo kunigaikščio valdžią reiškiantį kalaviją, kitoje iškėlęs skydą (jame pavaizduotas raitelis), kuris lyg karalių valdžios obuolys simbolizuoja jo valdomą Lietuvos valstybę.[6]

XV a. pradžioje arba kiek anksčiau, nusistovėjo ir herbo spalvos bei kompozicija: sidabriškai baltas šarvuotas raitelis su iškeltu virš galvos kalaviju raudoname skydo pavidalo lauke (žirgo kamanų spalva paskui kaitaliojosi tarp mėlynos ir auksinės).[8] Karinė simbolika susijusi su to meto istorine padėtimi – nuolatiniais lietuvių karais. Raito kario atvaizdą priimant kaip valstybės herbą, matyt, prisidėjo ir tai, kad Lietuva tuo metu jau daugiau nei ištisą šimtmetį gyveno nepaliaujamo karo sąlygomis.[7][6]

Po 1569 m. Liublino unijos senosios herbo spalvos, tikriausiai veikiamos Lenkijos herbo spalvų (raudona, balta ir geltona), ėmė kisti: kartais žirgo gūnia vaizduota raudona arba purpurinė, odiniai diržai – geltoni; mažiau keitėsi mėlynas raitelio skydas su auksiniu kryžiumi.[6]

Po 1795 m. Abiejų Tautų Respublikos padalinimų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė paliovė egzistuoti, drauge su ja Vytis nustojo oficialaus statuso. Tiesa, Rusijos imperijoje jis tapo Vilniaus gubernijos herbu, bet jo sidabriniame skyde buvo pavaizduotas naujas ideologinis simbolis – auksinis stačiatikių (8 galų) kryžius.[6]

1918 m. atkurtas atskirai kaip Lietuvos bei Baltarusijos herbas, taip pat naudotas įvairių Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Ukrainos gyvenviečių heraldikoje.

Pavadinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyčio vardo versija Waykimas Konstantino Sirvydo 1677 m. žodyne

1551 m. lenkų istorikas Marcinas Bielskis pirmasis pavartojo herbo pavadinimą Pogonia, Pogoń.[6] Jis kildinamas iš lenk. pogoń, ~oni; ~onie, ~oni ('vyti, gaudyti, varyti'). Iki to laiko herbas greičiausiai pavadinimo dar neturėjo – Janas Dlugošas jį nusako tik aprašomuoju būdu.[8] „Pogonios“ vardu herbas minimas ir 1566 m. LDK statute: Тежъ мы Господаръ даемъ подъ гербомъ того панства нашего Великого Князства Литовского, Погонею, печать до кождого повету.[9] Vėliau buvo ieškoma lietuviško atitikmens. XVII a. Konstantinas Sirvydas nurodė du atitikmenis: waykitoias (t. y. vaikytojas, jeigu kalbama apie raitelį) ir waykimas (t. y. vaikymas, jeigu kalbama apie veiksmą). Šis pavadinimas buvo vartojamas iki XIX a. vidurio, kai raiteliui (ne herbui) apibūdinti Simonas Daukantas pavartojo vyčio terminą. Jonas Basanavičius siūlė Vaiko (nuo žodžio „vaikyti“) vardą. 1884 m. „Aušroje“ sąvoką Vytis nuosekliai pradėjo vartoti Mikalojus Akelaitis.[6] Vyčio vardo vartoseną kalbininkai suvienodino tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.[10]

Žygimanto Kęstutaičio naudotas Vytis (Švedijos nacionalinis archyvas)
Vytis XV a. vokiškame herbyne (Bavarijos valstybinė biblioteka)

Dėl žodžio vytis kilmės iškeltos trys pagrindinės versijos:[11]

  • Šį žodį iš veiksmažodžio výti(s) ('gaudyti, vaikytis') sukūrė Daukantas;
  • Žodis vỹtis ('karžygys, riteris')[12] iš tiesų yra senas lietuviškas žodis, kurį Žemaitijoje dar užfiksavo Daukantas, o kitur Lietuvoje jis jau buvo išstumtas slavybių („bajoras“, „šlėkta“ ir kt.);
  • Žodis yra skandinaviškos kilmės (iš germ. *víking-)[13] ir giminiškas prūs. wittingas, rus. витязь ('karžygys'), paveiktas lt. žodžio výti(s). Tokiu atveju Daukantas irgi būtų užrašęs jau beišnykstantį jo vartojimą.

Kalbininkas Lešekas Bednarčiukas palaikė versiją, kad žodis vỹtis ('karžygys, riteris') yra autentiškas (pasak jo, senovės lietuvių kalboje egzistavo išvestinis žodis vỹtis, -čio ‘persekiojimas, vijimasis, liaudies pašauktiniai’), sietinas su lenk. witiaź, rus. ви́тязь, o toliau su baltų-slavų *vīt-(i)i̯o- ‘persekiojimas, vytynės, liaudies pašauktiniai’. Toliau šis žodis būtų susijęs su liet. výti, slavų vojь, vojьna ('karas'), vъz-vitь(je) (‘pelnas, nauda’ < ‘*pareiga persekioti žudiką’), galiausiai, iš ide. *u̯ei̯-/u̯oi̯- ‘eiti paskui, persekioti’.[14]

Česlovas Gedgaudas teigė, esą žodis pogoń iš tiesų yra lietuviškas pagaunia (<pa-gauti).[15]

Simbolika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Heraldikos požiūriu raudona reiškia materialiąsias, arba žemiškąsias (gyvybė, drąsa, kraujas), mėlyna – dvasines, arba dangiškąsias (dangus, dieviška išmintis, protas), vertybes. Raitas valdovas, vienoje rankoje laikantis ietį arba kalaviją, kitoje – skydą, reiškė ir krašto suvereną, ir jo gynėją.[6]

Vytis Lietuvos Respublikos herbe (dail. Arvydas Každailis)

Bendresne simbolikos prasme raitelis reiškia galią, valdžią įgijusį asmenį, kuris pažabojęs savo gyvuliškąjį pradą, atstovaujamą žirgo. Baltų tradicijoje į mirusiųjų šalį keliaujantysis dažnai įsivaizduojamas esąs raitas (pavyzdžiui, 1249 m. vasario 7 d. „Vokiečių ordino taikos sutarties su atkritusiais Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais“ sakoma, jog prūsų žyniai per laidotuves „tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos vykstantį į kitą pasaulį“), o mįslėse su raiteliu lyginamas Perkūnas. Tuo Vyčio įvaizdis simboliškai artimas Šv. Jurgio (užėmusio Griausmavaldžio dievo vietą), dobiančio slibiną vaizdinys, randamas Maskvos herbe.[7]

Baltas žirgas rodo jo kilnumą, šventumą – tokiais joja didvyriai, dievai. Lietuvių, slavų tautosakoje baltas žirgas siejamas su Perkūnu (arba slavų atveju, su dievu Jarila).[7]

Raitelis, iškėlęs kalaviją simbolizuoja galią, šviesos kovą prieš tamsą. XVI a. aprašytas sūduvių paprotys, lydint mirusįjį joti ant žirgų ir kalavijais vaikyti piktąsias dvasias (pikuolius). Pasaulio mitinėse tradicijose kalavijas labai dažnai lyginamas su žaibu – Griausmavaldžio dievo ginklu.[7]

Šitokiu simboliniu aspektu Vyčio įvaizdis artimas tiek Apokalipsės Kristaus, tiek Višnaus Kalkio vaizdiniams, taip pat mitiniams regėjimams apie LDK kariauną gelbėjantį Šv. Kazimierą.[7] Anot Oskaro Milašiaus, „[herbo] riteris sidabro šarvais ir baltasis žirgas“ esąs „pagimdytas tos pat neatmenamos tradicijos kaip ir Apokalipsės riteris bei baltasis žirgas“.[16]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Vytis (1). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  2. ↑ Vytis (2). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  3. ↑ Edmundas Rimša. Lietuvos valstybės herbas. Visuotinė lietuvių enciklopedija
  4. ↑ „Lietuvos valstybės herbas“. LRS. Nuoroda tikrinta 2021-06-03.
  5. ↑ Rimvydas Petrauskas. Dinastijos ženklas – Vytis: pagal Edmundas Rimša, Heraldika: Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 Edmundas Rimša. Lietuvos valstybės herbas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 7,5 Dainius Razauskas. Vytis simbolikos požiūriu: Baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke. Vilnius: Aidai, 2008.
  8. ↑ 8,0 8,1 Edmundas Rimša, Heraldika: Iš praeities į dabartį, Vilnius, 2004.
  9. ↑ СТАТУТЪ ВЕЛИКОГО КНЯЗСТВА ЛИТОВСКОГО. РОЗДѢЛЪ 4-Й О СУДЬЯХЪ И О СУДѢХЪ. АРТЫКУЛЪ 10.. 1566.
  10. ↑ Arūnas Puškorius, Gintautas Striška. Renesansinis koklis su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbu, valdovurumai.lt
  11. ↑ Виргиниюс Мисюнас. ВИТИС: ВОЗНИКНОВЕНИЕ ЛИТОВСКОГО НАЗВАНИЯ ПОГОНИ. Геральдика.ру.
  12. ↑ Vytis. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2017). – www.lkz.lt.
  13. ↑ ви́тязь, Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка. Тт. 1—4. М., 1964–1973.
  14. ↑ vỹtis: Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Cit. Bednarczuk L., „Pogoń i wici“, JP 1986, LXVI (1–5), 165–170.
  15. ↑ Česlovas Gedgaudas. Mūsų praeities beieškant. Aušra, 1994.
  16. ↑ O. V. Milašius, „Paskaita Geografijos draugijos salėje, Paryžiuje, 1919-03-29“, ETHOS: Baltų kultūra ir lietuviška savimonė, [savilaida], 1984, p. 10.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vytis&oldid=7235830"