Vladislovas Tiškevičius II

Vladislovas Tiškevičius II lenk. Władysław Tyszkiewicz
Tiškevičiai
Leliva
Gimė	1865 m. birželio 26 d. Kretingoje
Mirė	1936 m. rugsėjo 21 d. (71 metai) Lentvaryje
Tėvas	Juozapas Tiškevičius
Motina	Sofija Horvataitė-Tiškevičienė
Sutuoktinis (-ė)	Marija Kristina Aleksandra Liubomirska
Vaikai	Sofija Rožė Marija Steponas Eugenijus Marija Rozalija Rožė Eugenijus Stanislovas Marija

Vladislovas Tiškevičius (lenk. Władysław Tyszkiewicz, 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje – 1936 m. rugsėjo 21 d. Lentvaryje) – Lietuvos-Lenkijos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas. Teisininkas, gydytojas odontologas, visuomenės veikėjas, kolekcininkas, Vilniaus mokslo ir meno draugijos muziejaus įkūrėjas.

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.^[1] Tėvas Juozapas Tiškevičius. Motina Sofija Horvataitė. Broliai Aleksandras, Antanas, Juozapas, Feliksas Tiškevičiai.

Mokėsi Peterburgo kadetų korpuse (uždaroje vidurinėje karo mokykloje dvarininkų ir karininkų vaikams), 1886 m. baigė Peterburgo teisės mokyklą, dirbo Rusijos teisingumo ministerijoje, vėliau – Rygos taikos teisėju. 1892 m. paveldėjęs Lentvario ir Karsakų dvarus, paliko valstybinę tarnybą ir persikėlė gyventi į Lentvario dvarą. Nuo XIX a. pab. su šeima daugiausia laiko gyveno Varšuvoje, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime.

1892 m. vedė kunigaikštytę Mariją Kristiną Aleksandrą Liubomirską (lenk. Maria Krystyna Aleksandra ks. Lubomirska; 1871 m. Krokuvoje – 1958 m. sausio 8 d. Romoje).

Vaikai:

• Sofija Rožė Marija Tiškevičiūtė-Potocka (lenk. Zofia Róża Maria Tyszkiewicz-Potocka, 1893 m. vasario 8 d. Varšuvoje – 1989 m. rugsėjo 25 d. ten pat), studijos apie grafų Tiškevičių giminę autorė
• Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (lenk. Stefan Eugeniusz Maria Tyszkiewicz, 1894 m. lapkričio 24 Varšuvoje – 1976 m. vasario 1 d. Londone).
• Rozalija Rožė Tiškevičiūtė-Micielska (lenk. Rozalia Róża Tyszkiewicz-Mycielska, g. 1897 m. balandžio 10 d. Varšuvoje)
• Eugenijus Stanislovas Marija Tiškevičius (lenk. Eugeniusz Stanisław Maria Tyszkiewicz, g. 1901 m. sausio 21 d. Varšuvoje – 1990 m. lapkričio 9 d. Stokholme).

Iš tėvo 1892 m. paveldėjo Lentvario dvarą. Jį 1899 m. perstatė, praplėtė parką, rūpinosi bažnyčios statyba.

Vilniaus žemės ūkio draugijos valdybos ir žemės ūkio parodos komiteto narys, Varšuvos filharmonijos ir Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komitetų narys. Nuo 1903 m. – Lenkijos pramonės ir prekybos rėmimo draugijos „Rozwój“ Varšuvos skyriaus pirmininkas.

Nuo 1904 m. aktyviai pasisakė už Lietuvoje gyvenančių lenkų teisių praplėtimą visose ekonominio ir politinio gyvenimo srityse. 1905 m. kovo 9 d. vadovavo Lenkijos delegacijai, įteikusiai Rusijos vyriausybės ministrui pirmininkui S. Vitei peticiją dėl lenkų kalbos grąžinimo Lenkijos karalystės mokyklose. Už politinę veiklą 1904 ir 1906 m. buvo ištremtas policijos priežiūrai į Archangelsko guberniją, o 1905–1906 m. – į užsienį, gyveno Italijoje.

1906 m. balandžio 20 (naujuoju stiliumi – gegužės 3) d. buvo išrinktas Varšuvos apygardos atstovu į I Rusijos Valstybės Dūmą. Lenkų frakcijos (Koło Polskie), Adresų ir Biudžeto komisijų narys. Svarstant naująjį Rusijos imperijos adresų įstatymą, reikalavo Lenkijos Karalystei suteikti politinę autonomiją.

Pasisakė prieš antisemitizmą, 1907 m. įteikė Rusijos vyriausybės premjerui P. Stolypinui memorandumą, reikalaudamas nutraukti žydų pogromus ir priimti įstatymus dėl žydų teisinės padėties pagerinimo Rusijos imperijoje.

1907 m. Lentvaryje įkūrė vasaros vaikų darželį Vilniaus miestiečių vaikams, 1897–1926 m. buvo pagrindinis Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios fundatorius.

Gyvendamas Milane įkūrė antikvariatą „Warowland“ (iškraipytas lenkiškas Lentvario vardas – Landwarów), surinko didelę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją, kurią vėliau parvežė į Lentvarį. Siekdamas su meno rinkiniais supažindinti visuomenę, 1907 m. Vilniuje įsteigė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, į kurios veiklą įtraukė brolius Antaną ir Juozapą Tiškevičius, architektą Tadeušą Rostvorovskį, grafą Marijoną Broel-Pliaterį, archeologą Vandaliną Šukevičių, dailininką Boleslovą Mykolą Rusecką. Muziejuje buvo eksponuojami archeologijos, numizmatikos, etnografijos ir dailės rinkiniai, kuriuos dovanojo draugijos nariai-steigėjai bei rėmėjai. Didžiąją dalį rinkinių sudarė V. Tiškevičiaus paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija. Čia buvo egiptiečių, graikų, etruskų, romėnų senienų, įvairių rankraščių ir knygų rinkinių, mokslo istorijai vertingų eksponatų. 1914 m. draugija susiliejo su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, kurios meno rinkinius 1941 m. perėmė Lietuvos dailės muziejus.

Lentvaryje saugotos kolekcijos didelę dalį tarpukariu išvežė į Varšuvą. Didžioji jos dalis buvo sunaikinta 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius metu.

Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo papulkininkiu Rusijos Raudonajame kryžiuje.

Palaidotas Lentvario bažnyčioje.

• Jolanta Širkaitė. Vladislovas Tiškevičius – kolekcionierius bei Vilniaus mokslo ir meno muziejaus kūrėjas. – Mokslas ir gyvenimas, 1991. – Nr. 11. – P. 14-14.
• Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Pajūrio naujienos – 1995 m. rugpjūčio 24. – P. 2.
• Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. – Kretinga (Klaipėda: Druka), 2010. – P. 11.

• Palangos gintaro muziejus Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• ТЫШКЕВИЧ Владислав Юзефович^{[neveikianti nuoroda]}