Valda Marija Šuvcāne
| Valda Marija Šuvcāne | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1923 m. gruodžio 14 d. Lielirbė, Latvija |
| Mirė | 2007 m. gruodžio 26 d. (84 metai) Latvija |
| Tautybė | lyvė |
| Veikla | lyvių kultūros darbuotoja, visuomenės veikėja |
| Sritis | lyvių kalba, folkloras, istorija, kultūra |
| Organizacijos | Latvijos švietimo ministerija |
| Pareigos | mokyklų inspektorė |
| Alma mater | Latvijos universitetas |
Valda Marija Šuvcanė (latv. Valda Marija Šuvcāne, mergautinė pav. Blūma, 1923 m. gruodžio 14 d. Lielirbė, Latvija – 2007 m. gruodžio 26 d. Latvija) – lyvių kultūros darbuotoja ir visuomenės veikėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Lielirbėje. Mokėsi Mazirbės valstybinėje pradinėje mokykloje, Rygoje baigė vidurinę mokyklą ir Latvijos universiteto Istorijos fakultetą. Visus darbo metus V. Šuvcanė Švietimo ministerijoje ėjo mokyklų inspektoriaus pareigas.[1][2]
Ji buvo aktyvi 1972 m. Rygoje susibūrusio lyvių ansamblio „Līvlist“ („Lyviai“) narė, ansamblyje dainavo 34–erius metus. „Līvlist“ veikla paskatino domėjimąsi savo tautos istorija ir kultūra. Išėjusi į pensiją pasiryžo gyvenimą paskirti lyvių kultūros paveldo tyrimams ir išsaugojimui, tam padėjo istorikės išsilavinimas, lyvių kalbos mokėjimas ir lyviškoje aplinkoje praleista vaikystė.[2]
Prasidėjus Latvijos atgimimui V. Šuvcanė aktyviai įsitraukė į Latvijos kultūros fondo darbą, Latvijos tautų forumo veiklą, buvo viena aktyviausių Lyvių sąjungos atnaujinimo organizatorių. Ji prisidėjo prie regioninių – Ventspilio ir Kolkos – grupių steigimo, buvo tarybos narė, įsitraukė į Rygoje 1991–1995 m. vykusį lyvių kalbos mokymą. Mokymo reikmėms 1991 m. V. Šuvcanė parengė leidinį „Līvõd tekstõd“ („Lyviški tekstai“), Latvių–lyvių pokalbių žodyną (1991) ir jaunajai kartai skirtą paveikslėlių knygą su Margaritos Starastės (Margarita Stāraste) iliustracijomis „Urū! Urū!“ (1994). Nuo 1991 m. imtas leisti Lyvių metraštis, 1992 m. buvo vėl pradėtas spausdinti lyvių mėnraštis „Līvli“ („Lyvis“), ir V. Šuvcanė buvo aktyvi šių leidinių autorė, abiejuose skelbė svarbius straipsnius apie lyvių kultūrą.[2]
1999 m. pasirodė Latvių–lyvių–anglų pokalbių žodynas (ang. k. Ieva Ernštreitė). 2002 m. išėjo knyga „Lībiešu ciems, kura vairs nav“ („Lyvių kaimas, kurio nebėra“), šioje knygoje apibendrinta ir atspindėta keleto šimtmečių laikotarpio Šiaurės Kuršo lyvių kultūra ir istorija. Į Lyvių fokloro rinkinį (2003) buvo sudėtos charakteringiausios ir įdomiausios lyvių pasakos, sakmės, padavimai, tradicijos, patarlės, mįslės. Knygoje „Mazirbe – mazs ciems jūrmalā“ („Mazirbė – mažas kaimas pajūryje“, 2006) pasakojama apie dviejų žinomų lyvių giminių – Staltų ir Freimanių – žmones. Bendradarbiaudama su Lyvių sąjunga į dvi kompaktines plokšteles V. Šuvcanė įrašė lyvių kalbos pavyzdžių – tai „Kāzas jūrā” („Vestuvės jūroje“, 2003) ir Latvių–lyvių pokalbių žodynas (2005).[2]
2006 m. išsikėlusi nuolatos gyventi į Kolką V. Šuvcanė savo namuose tęsė lyvių kalbos, kultūros ir liaudies tradicijų populiarinimo darbą su tuo besidominčiais žmonėmis, skaitė paskaitas lyvių vaikų stovykloje Mazirbėje, Kolkoje dėstė lyvių kalbos pamokas, konsultavo lyvių reikalų klausimais.[1]
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Už gyvenimo indėlį į lyvių kultūrinio-istorinio paveldo išsaugojimą V. Šuvcanė apdovanota:[2]
- Didysis folkloro apdovanojimas (2002)
- Valstybės kultūrinio kapitalo fondo gyvenimo stipendija (2002)
- Rygos latvių draugijos pirmasis Andrejo Krastkalno apdovanojimas (2003)
- Latvijos Respublikos Ministrų kabineto pagyrimo raštas (2006)
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 „Valda Marija Šuvcāne“. timenote.info. Nuoroda tikrinta 2022-07-06.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „VALDA MARIJA ŠUVCĀNE“. livones.net. Nuoroda tikrinta 2022-07-06.