Usūrinis šuo

Nyctereutes procyonoides
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Žinduoliai ( Mammalia) Būrys: Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora) Šeima: Šuniniai ( Canidae) Triba: Tikrieji šunys ( Canini) Gentis: Nyctereutes ( Nyctereutes) Rūšis: Usūrinis šuo ( Nyctereutes procyonoides)
Binomas
Nyctereutes procyonoides Gray, 1834

Usūrinis šuo (arba mangutas, jenotas; Nyctereutes procyonoides) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Laikomas pirmaprade šuninių šeimos rūšimi, turinčia senas šuninių rūšies formas.

Panašesnis į paprastąjį meškėną nei į šunį, todėl angliškai ir vadinamas meškėniniu šunimi – raccoon dog.

Uodega, palyginti su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

1. Nyctereutes procyonoides koreensis; Korėjoje.
2. Nyctereutes procyonoides orestes; Pietvakarių Kinijoje.
3. Nyctereutes procyonoides procyonoides; Šiaurės Kinijoje.
4. Nyctereutes procyonoides ussuriensis; Šiaurės rytų Kinijoje. Invazinė rūšis Usūrio krašte ir vėliau Europoje.
5. Nyctereutes procyonoides viverrinus; Japonijoje.

Gyvena miškuose, kalnuotose vietose, sutinkamas ir šalia kaimų bei priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, gali ėsti ir uogas, vaisius. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta mirusiu. Usūriniai šunys neloja. Nėštumas trunka 60 dienų, jauniklius palieka sulaukusius 8 savaičių.

Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių gali užmigti žiemos miegu. Taip užmiega tik gyvenantys šiaurinėse platumose.

Pagrindiniai jų priešai yra vilkai ir lūšys. Jų jauniklius kartais grobia lapės, yra pranešimų ir apie nuo jų žuvusius suaugusius usūrinius šunis. Taip pat kartais juos susimedžioja kilnieji ereliai, jūriniai ereliai, vištvanagiai, didieji apuokai.

Gyvena apie 10 metų.

Dažnai serga niežais, platina pasiutligę.

Penki jų porūšiai savaime išplitę įvairiuose rytų Kinijos, šiaurės rytų Indokinijos, Korėjos pusiasalio teritorijose ir Japonijoje.

Dėl vertingo kailio nuo 1927 iki 1957 metų plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje. Pirmiausiai buvo introdukuotas Usūrijoje (Primorės ir Chabarovsko kraštai), kuris visai šalia natūralaus arealo ir čia sėkmingai išplito, bet kitose Azijinėse TSRS dalyse nepaplito. TSRS europinėje dalyje taip pat sėkmingai prisitaikė ir gausiai išplito. Pavyzdžiui, Latvijoje 1948 metais buvo paleisti 35 usūriniai šunys, o 1960 metais jų populiacijos skaičius buvo apie 4 210. Plisdami pasiekė Suomiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, toliau prasiskverbdami iki Danijos, Švedijos. Yra pranešimų, kad pastebėti Prancūzijoje, Norvegijoje, Serbijoje.

2013 metais Švedijoje buvo vykdoma jų skaičiaus mažinimo programa, o Danijoje iki 2015 metų siekiama visai išnaikinti šią žalingą rūšį.^[1]

Usūriniai šunys visoje Europoje tapę invazine rūšimi, darančia didelę žalą vietinei faunai, ypač paukščiams.

1997 m. Lietuvoje priskaičiuota apie 6 700 usūrinių šunų. Lietuvoje medžiojamas sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose.
Medžioklė laisvai leidžiama – ištisus metus medžiojamasis gyvūnas. Nebūdingas Lietuvos gamtai, introdukavus tapęs invazine rūšimi, todėl naikintinas^[2].

Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje. Kaukolė yra trofėjus.

• Sumedžiota usūrinių šunų Lietuvoje (medžioklės sezonai)^[3]:

• Svetimžemės ir invazinės Lietuvos žinduolių rūšys

Vikiteka: Usūrinis šuo – vaizdinė ir garsinė medžiaga