Tonacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Tonacija (lot. tonus – įtempimas, garsas < gr. tonos) – dermės garsų aukščio padėtis muzikos sistemoje. Tonacija lemia pagrindinio tono – tonikos vieta (žymima raidine notacija, pvz., C, Cis, Des, D ir kt.) ir dermė dažniausiai – mažoras (pvz., C dur) arba minoras (pvz., c moll), rečiau – kitos dermės. Natose tonacija nurodoma atitinkamu prieraktinių ženklų (diezų ar bemolių) skaičiumi.

Gryniausiu pavidalu tonacija pasireiškė vėlyvojo baroko ir klasicizmo laikotarpiu. Pagal susiklosčiusią Vakarų muzikinę sistemą gyvuoja 12-ka mažorinių ir 12-ka minorinių tonacijų; pagal toniką jas galima išdėstyti kvintų ratu. Galimybė panaudoti visas dvylika mažorinių ir minorinių tonacijų Vakarų muzikoje atsirado įsigalėjus tolygiai temperacijai. Tonacijų galimybėms pademonstruoti J. S. Bachas sukūrė žymųjį 24-ių preliudų ir fugų ciklą „Gerai temperuotas klavyras“ (Das Wohltemerierte Klavier; BWV 846-893).

Kiekviena tonacija turi savitą spalvą ir nepakartojamą skambesį; kompozitoriai savo mintims ir nuotaikoms perteikti sąmoningai pasirenka tam tikrą tonaciją. Tonacijos pakeitimas kūrinio viduryje yra vadinamas moduliacija).