S-IVB

S-IVB buvo galutinė amerikiečių Apolono projekto raketos pakopa pakeliui į Mėnulio orbitą.^[1]

Skrydyje į Mėnulį ši pakopa įsijungdavo dukart: pirmąkart kylant nuo Žemės ir antrąkart startuojant nuo Žemės orbitos į Mėnulį. Mėnulį pasiekdavo ne tik įgulos modulis su astronautais, bet ir ši raketa. Atkabinta nuo įgulos modulio, ji paprastai trenkdavosi į Mėnulį. Šios nukritusios pakopos yra didžiausi kada nors žmogaus į Mėnulį nugabenti objektai, nors Mėnulyje naudingi jie nebebuvo – tiesiog nukrito ir sudužo. Jų smūgiai buvo panaudoti seisminiams jo geologinės struktūros tyrinėjimams.

Kai kurių ekspedicijų S-IVB pakopos praskriejo pro Mėnulį ir sukasi Saulės orbitoje. Viena jų (S-IVB-507, Apollo 12 ekspedija) vėliau (2002 m.) buvo astronomų nepriklausomai atrasta kaip asteroidas J002E3.^[2] Manoma, jog 2006 m. atrastas maždaug tris kartus toliau nei Mėnulis aplink Žemę besisukantis objektas 6Q0B44E irgi yra viena iš Mėnulyje nenukritusių S-IVB.^[3]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Skylab.

Ta pati pakopa buvo panaudota pirmajai amerikiečių orbitinei stočiai Skylab sukurti. Skylab buvo tiesiog perdirbta S-IVB, kurios viduje vietoj degalų buvo sumontuota orbitinės stoties įranga. Skylab užėmė savo vietą beveik tokioje pat Saturnas V tipo raketoje, kaip ir skrendant į Mėnulį. Pagal pradinį projektą, pakopa skrydžio metu turėjo dirbti ir į kosminę stotį būti perdaryta jau orbitoje. Šio plano vėliau buvo atsisakyta, vietoj to padidinus žemutinių pakopų galią. Iš S-IVB išėjo gana didelė stotis (masė siekė apie 70 tonų).

Skylab astronautai vėliau tris kartus lankė mažesnėmis Saturnas IB raketomis, kur S-IVB buvo paskutinė pakopa. Tie kosminiai laivai irgi buvo palyginus labai dideli – trijų žmonių įgulos laivas sverdavo apie 20 tonų, apie tris kartus daugiau nei vėliau plačiai naudoti tos pačios talpos Soyuz.

Parengta skrydžiui, pakopa sverdavo apie 119 tonų. Ji turėjo vieną suskystintais deguonimi bei vandeniliu varomą variklį. Varomoji jėga siekė 1001 KN. Pakopos varklį skrydžio metu buvo galima įjungti ir išjungti daugelį kartų. Tai buvo rimtas pranašumas, nes daugelis tų laikų raketinių variklių turėjo vienkartinių detalių, kurias po kiekvieno įjungimo reikėdavo keisti – taigi sykį išjugus, to paties skrydžio metu tokio variklio pakartotinai įjungti nebebūdavo galimybės.

Viršutinėje S-IVB dalyje buvo įrengtas raketą valdantis ir reikiamu kursu nukreipiantis kompiuteris. Jo procesorius dirbo 2,048 Mhz dažniu ir turėjo 26 bitų ilgio žodį. Komandos vykdymas trukdavo 82 mikrosekundes. Atminties talpa buvo 32768 žodių. Kompiuteris svėrė 35 Kg ir buvo apie 137 vatų galingumo. Jis valdė ne tik S-IVB, bet ir kitas (žemiau esančias) daugiapakopės raketos pakopas, iki joms atsiskiriant.

Avarijos atveju, jei pakopa būtų tapusi nevaldoma, buvo galimybė sunaikinti ją ore, taip apsaugant apačioje esančius gyventojus. Specialus karininkas (angl. range safety officer) galėjo pasiųsti komandas „stop“ (užgesindamas variklį) bei „ugnis“ (detonuodamas raketoje įtaisytus sprogmenis). Šie sprogmenys turėjo sudraskyti raketos korpusą taip, jog dauguma kuro tiesiog ištekėtų ir išsisklaidytų, išvengiant didelio gaisro ar sprogimo. Keleto sekundžių pauzė tarp variklio sustabdymo ir sprogimo buvo skirta kosmonautų moduliui skubiai atsikabinti ir pasitraukti. Trečioji komanda buvo „saugu“ – ja sunaikinimo sistema buvo negrįžtamai išjungiama po to, kai S-IVB pakildavo į orbitą ir nebekeldavo pavojaus esantiems apačioje.

S-IVB laikoma sėkminga, pavykusia technine konstrukcija. Dabar amerikiečių konstruojamo Space Shuttle pakeisiančių Ares V ir Ares I kompleksų paskutiniosios pakopos bus daug kuo į ją panašios.