Rimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Rimas (reikšmės).

Rimas – eilučių galūnių (kadencijų) sąskambis.

Rimų vaidmuo eiliuotame kūrinyje ypatingas. „Minties grožio valdovas“, „eilėraščių karalius“, – taip apibūdina rimą lietuvių eilėdaros tyrinėtojas Juozapas Girdzijauskas. Rimai didina ne tik minties, bet ir fonetinio skambesio grožį. Jie ypač traukia vaikus, mėgstančius ieškoti sąskambių kalboje.

Kūrinyje rimai priklauso nuo sintaksės, kurią jie ir patys koreguoja, nuo intonacijos, leksikos. Rimams reikia parinkti žodžius, kurie ne tik vienodai ar panašiai skamba, bet ir gilina kūrinio mintį, turinį, – be šito eilės atrodys nukaltos, dirbtinės ar net kels šypseną („Nukabiną seną kumpį, / Riebų, storą – tarsi klumpę“). Meniškesni yra skirtingų kalbos dalių sąskambiai, o morfologinių formų tapatumas rimus nuskurdina („O gira – saldi be galo, / Eikš, dukrele, užu stalo!“).

Rimai sujungia eilutes į posmą, atlieka ritminį – kompozicinį vaidmenį.

Rimai įvairiai klasifikuojami. Pagal kirčio vietą kadencijoje skiriami vyriškieji, moteriškieji ir daktiliniai rimai.

Vyriškieji (kirtis pirmuose nuo galo skiemenyse):

Dėk mamą prie žvaigždės. a

Dėk paukštį prie dangaus. b

O gal kas nors pridės a

Teisybę prie žmogaus. b

(Justinas Marcinkevičius)

Moteriškieji (kirčiuojami antri nuo galo skiemenys):

Rausvas žiedo pumpurėlis, a

Iš pavėsio pasikėlęs, a

Į saulutę kaitrią, šviesią b

Pro lapus galvutę tiesia. b

(Vincas Mykolaitis-Putinas)

Daktiliniai (kirtis trečiuose nuo galo skiemenyse):

Pečiais ir sąžine a

Griūtis atlaikome. b

Ir viskas amžina, a

Ir viskas laikina. b

(Antanas Miškinis)

Poezijoje daugiausia derinami skirtingų rūšių rimai – taip išvengiama skambesio monotonijos:

Ant žalio delno pasidėjusi veidelį a

Čia tyliai miega žemuogė kvapni… b

Ir draikos it voratinkliai sapnai jos dyvini – b

Nesutrikdyk jų, eidamas pro šalį. a

(Vytautė Žilinskaitė)

Neretai rimuojamos tik dvi (dažniausiai antra ir ketvirta) eilutės:

Snaigės lipdo akis – x

Tokios didelės, purios. b

Ant tvorą ir stogą – x

Baltos sniego kepurės. b

(Algimantas Baltakis)

Nerimuoti eilėraščiai vadinami baltosiomis eilėmis.
Rimai klasifikuojami ir pagal skambesio pobūdį. Skiriami tikslieji ir netikslieji rimai. Jeigu suskamba visi garsai nuo paskutinio kirčio (svarbiausia – nuo kirčiuoto balsio ar dvigarsio) iki eilučių pabaigos – rimai tikslieji (žydi – nepavydi, krinta – švinta, žvaigždės – pridės, kalnai – tenai). Jeigu rimuojamose kadencijose yra nesutampančių garsų – rimai netikslieji (ragą – dega, atlaikome – laikina, vėlų – akmenėlio, švenčiu taip – močiutė).

Analizuodami konkrečius eilėraščius, mokslininkai randa ir apytikslių rimų. Apytiksliais laiko rimus, kuriuose garsų neatitikimas nedidelis, neryškus (žemė – sutemę, pumpurėlis – pasikėlęs).

Rimai, kurių garsų sąskambis tolimas, blankus, vadinami netiksliaisiais instrumentaciniais (sukaustys – auštant, didžiausias – džiaugsmas, kasryt – skaidri).

Rimavimas – tai rimų sistema kūrinyje, jų kompozicinis išdėstymas. Yra trys pagrindiniai rimavimo būdai: gretutinis (a a b b), kryžminis (a b a b) ir gaubiamasis (a b b a).