R-K atrankos teorija

r-K atrankos teorija – ekologijos teorija, nusakanti dvi skirtingas gyvų organizmų dauginimosi strategijas, kurios prie tam tikrų sąlygų užtikrina optimalų tam tikros rūšies skaitlingumą. Šią teoriją apibrėžė Robertas MakArturas (angl. Robert McArthur) ir Edvardas Osbornas Vilsonas (angl. Edward Osborne Wilson) dirbę sąlų biogegografijos srityje.^[1] R-strategai vadinami pionierinėmis rūšimis, o K-strategai - pusiausvyrinėmis. Pirmiesiems (vienmečiams augalams, amarams) būdingas greitas teritorijos apgyvendinimas, greitas dauginimasis, trumpas vystymosi ciklas, polinkis pereiti į kitą biotopą. Antrieji (medžiai, stambūs gyvūnai) yra ilgaamžiai, gerai prisitaikę prie biotopo. Tarp šių dviejų strategijų tipų yra nemažai tarpinių. Toje pačioje teritorijoje, išlaikydami tinkamą atstumą, gali koegzistuoti abiejų strategijų atstovai. Priešingu atveju K-strategai išstumia R-strategus. Kai kurie organizmai kaitalioja šias strategijas savo gyvenimo ciklo metu. Pavyzdžiui, verpetės didesniuose vandens telkiniuose dauginasi partogenetiškai, o pasiekus gyvenamosios erdvės talpumo ribas pradeda daugintis lytiniu būdu.^[2]

Pasak teorijos, natūrali atranka evoliucijos proceso metu vyksta pagal vieną iš dviejų scenarijų. Skirtingos strategijos, vadinamos R ir K, matematiškai išreiškiamos populiacinės dinamikos Ferhulsto lygtimi.^[3]

${\displaystyle {\frac {dN}{dt}}=rN\left(1-{\frac {N}{K}}\right)}$

Formulėje r - populiacijos (N) augimo greitis, o K - didžiausias populiacijos tankis. Kitais žodžiais, organizmai, besilaikantys R-strategijos, stengiasi didinti populiacijos gausumą maksimaliu greičiu (r parametras). Tokių populiacijų individų palikuonys dažniausiai nesulaukia brandos amžiaus. Organizmai, besilaikantys K-strategijos, priešingai, stengiasi išlikti harmonijoje su esamais resursais ir dauginasi palyginus negausiai, tačiau palikuonys paprastai išgyvena pakankamai ilgai.

Dar vadinami oportunistais gali greitai apgyvendinti biotopus, kurių sąlygos sparčiai kinta. Todėl jų randama dykumose, pusdykumėse ir borealinio ar net arktinio klimato juostose. R-strategams būdinga greita generacijų kaita ir didelis palikuonių skaičius. Paprastai tai smulkūs organizmai (amarai, dafnijos), dažniausiai besidauginantys partogenezės būdu. Didėdama jų populiacija retai pasiekia apgyvendintos erdvės talpumo ribas. Šie strategai menkai prisitaikę prie aplinkos pokyčių, todėl neretai jų mirtingumas būna itin didelis. Jie greitai vystosi ir anksti dalyvauja reprodukcijoje (dažniausiai tik vieną kartą). Šie organizmai gyvena trumpai, jų kūnas yra mažas.^[2]

Dar vadinami persistentais teikia pirmenybę stabiliems biotopams, kur aplinkos sąlygos pastovios, o galimi pokyčiai nėra drastiški. Teritoriją jie apgyvendina ilgam laikui, dažniausiai ją pilnai išnaudodami, kitaip - pasiekdami jos talpumo ribas. Rūšių pasiskirstymą ir tankumą reguliuoja konkurencija ir teritorinė elgsena. K-strategai susilaukia mažai palikuonių, tačiau dėl ilgos gyvenimo trukmės pasiekia didesnę biomasę (medžiai, drambliai). Paprastai populiacijoje vyrauja skirtingos (dvilytės) grupės. Organizmo biomasės padidėjimas sustiprina jo atsparumą negatyviems aplinkos veiksniams. Tam, kad išgyventų stambioms rūšims užtenka kur kas mažesnio palikuonių skaičiaus nei mažesnių organizmų rūšims. Ereliai per metus užaugina 1-2 jauniklius, o pelės - 10 ir daugiau.^[2]