Pučiamasis ginklas

Pučiamasis ginklas – nesudėtingas ginklas, sudarytas iš vamzdžio, pritaikyto leisti nedideles strėles. Lengva strėlė įstatoma į vamzdį ir, šį priglaudus prie burnos ir pūstelėjus, paleidžiama oro srovės. Kadangi tokiu vamzdžiu iššauta strėlė būna lengva ir jos padaroma žaizda menka, strėlių antgaliai dažnai būna užnuodijami (pvz., kurare, agos ar kokiais kitais nuodais).

Pučiamuosius ginklus tradiciškai plačiai naudojo džiunglių gentys: Centrinės ir Pietų Amerikos, Meksikos indėnai, Pietryčių Azijos, Centrinės Afrikos tautos, čerokiai ir kt.^[1] Pučiamieji ginklai labai retai naudoti žmonių tarpusavio kovose, o dažniausiai medžiojant smulkius, baikščius gyvūnus (beždžiones, paukščius, triušius ir kt.). Vamzdžiai dažniausiai gaminami iš vandens augalų, bambukų stiebų, o strėlės iš kietmedžio, plunksnų, šerių, dyglių. Paprasčiausi pučiamieji ginklai būna ~50 cm ilgio, naudoja ~10 cm ilgio strėlytes ir šauna 10–20 m atstumu. Ilgiausi ginklai būna iki 3 m ilgio,^[2] ir šauna ~100 m.

Pietryčių Azijoje naudojami pučiamieji ginklai vadinami sumpitanais, o Pietų Amerikoje – sarbakanais.

Japoniškas pučiamasis ginklas fukija iki šių dienų naudojamas kaip sportinis ginklas.

• 
  Indonezietis su pučiamuoju ginklu
• 
  Chakaltekas šauna pučiamuoju ginklu
• 
  Mištekas šauna pučiamuoju ginklu (actekų kodeksai)