Piratavimas

Piratavimas (iš gr. πειρατής, peiratés 'užpuolikas', per lot. pirata 'jūrų plėšikas') – plėšimo tikslais vykdomas laivų bei pakrančių gyvenviečių puolimas iš jūros. Pagal šiuolaikinę tarptautinę teisę piratavimu laikomas tik užpuolimas atviroje jūroje. Tarptautinė jūrų teisė piratavimu vadina tik privačių asmenų nusikaltimus. Valstybių remiami ar toleruojami plėšikiški puldinėjimai jūroje bei atviroje jūroje vykdomi teroristiniai aktai patenka į tam tikrą pilkąją tarptautinės teisės zoną.

Žmonijos istorijoje piratavimas atsirado praktiškai tuo pačiu metu kaip ir plaukiojimas jūroje. Piratavimas buvo pereinamoje zonoje tarp jūrų prekybos ir jūrų karo ir ypač suklestėdavo nestabiliais laikotarpiais, klestint prekybai ir valstybinei galiai nesugebant užtikrinti prekybos kelių saugumo. Kolonizacijos laikotarpiu tarp visų didžiųjų jūrinių valstybių nuolat tvyrojo įtampa. Todėl piratai, puolantys priešiškos valstybės laivus, bet neiškeliantys savo valstybės vėliavos ir oficialiai nepriklausantys karinėms pajėgoms, buvo puikus būdas daryti žalą priešui, nesiveliant į tiesioginį karinį konfliktą. Dažnai valstybė į savo piratus ne tik žiūrėdavo pro pirštus, bet netgi juos gerbdavo.

Priešingai paplitusiai nuomonei, piratai nepraturtėdavo, neretai net neturėdavo ką valgyti, dažnai žūdavo antpuoliuose. Ankstesniaisiais laikais piratai vieni turėjo demokratinę bendruomenę. Kapitoną ir locmaną rinkdavo visi grupės nariai. Šie du piratai vėliau padalydavo likusias pareigas kitiems^[1]. Neribotą valdžią kapitonas turėjo tik kovos metu (kitu laiku locmanas galėjo atšaukti jo nurodymus). Manoma, visa tai ir tapdavo naujų piratų grupių klestėjimo priežastimi.

Piratų puolamos karinių laivų įgulos, tikriausiai įtikintos žodžiais, tiesiog nusikratydavo savo nekenčiamų karininkų, iš esmės pakeisdavo gyvenimo būdą ir prisidėdavo prie piratų. Jauniems vyrams, per prievartą apgyvendintiems to meto karo laivuose su sunkiomis sąlygomis bei neribota karininkų valdžia tai reiškė progą išgyventi, o viltis praturtėti irgi buvo nemenkas jaukas.

Nors gerokai sumenkėjęs ir pakeitęs pobūdį, piratavimas jūroje išliko iki šių dienų. Šiandieniniai piratai nebeturi karo laivų, galia prilygstančių stambiems karo laivams, naudojasi mažais kateriais, laikosi gana netoli kranto. Dažniausiai jų taikiniu tampa ne pats laivas, o įgula, kuri paimama įkaitais. Vienas pagrindinių atakos būdų – paleisti įspėjamuosius šūvius iš prieštankinio granatsvaidžio ir taip sustabdyti laivą.
Piratavimui šiandien didžiausia kliūtis yra tai, kad dauguma valstybių bet kokio ginkluoto laivo buvimą savo vandenyse ar uoste laiko nusikaltimu. Todėl piratai turi labai menkas galimybes išlaikyti bent kiek stipresnį laivą, nes jam reikalingas uostas.

IT technologijų pasaulyje perimtas piratavimo terminas. Kompiuterinis piratavimas – tai duomenų kopijų darymas ar duomenų modifikavimas pažeidžiant autorių teises. Tuo nepatenkinti komerciniai programinės įrangos ar kitos kompiuterinėse laikmenose platinamos informacijos kūrėjai, nes tai mažina jų pelną. Patys IT piratai taip sumažina savo išlaidas. Nors tokia veikla pripažinta nelegalia, praktiškas baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimas yra sudėtingas.