Pingvininiai
| Spheniscidae | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Imperatoriškieji pingvinai(Aptenodytes forsteri) su jaunikliu | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Spheniscidae Bonaparte, 1831 | ||||||||||||
| Išlikusios gentys | ||||||||||||
| ||||||||||||
 Pingvinų paplitimas |
Pingvininiai (Spheniscidae) – paukščių (Aves) klasės, monotipinio pingvinų (Sphenisciformes) būrio šeima. Pingvinai turi išskirtinę, tik jiems būdingą išvaizdą lyginant su kitais paukščiais, ir yra prisitaikę gyventi jūroje, o dalis ir ekstremalaus šalčio zonose.
Kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]48 rūšių paukščių genomo tyrimas 2014 m. parodė, kad seserinė pingvinų grupė yra audrašaukliniai, kuriems atstovauja šiaurinio fulmaro genomas, nuo šiaurinių fulmarų pingvinai atsiskyrė maždaug prieš 60 milijonų metų.[1][2]
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pingvinai – Pietų pusrutulio gyventojai, bet gyvena ne vien Antarktidoje. Įvairios pingvinų rūšys gyvena Pietų jūrų salose, pietiniuose Australijos pakraščiuose, Naujosios Zelandijos, Pietų Amerikos, net Pietų Afrikos pakrantėse. Galapagų pingvinas (Spheniscus mendiculus) gyvena ties pusiauju – Galapagų salose. Įsikuria ten, kur krantus skalauja atitekančios šalto vandens srovės.[3][4]
Išvaizda ir anatomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal dydį ir svorį skirtingos pingvinų rūšys labai skiriasi, tačiau kūno sudėjimas ir plunksnos visų yra labai panašios.
Pingvinai neskraido, bet priešingai nei stručiai, turi gerai išsivysčiusius krūtinės raumenis, kurie judina sparnus. Patys sparnai virtę plaukmenimis, kurių smulkios plunksnelės panašesnės į žvynus. Sparnų kaulai ne apvalūs, o suplokštėję.[5]
Dydis ir svoris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Patys mažiausi pingvinai – mažieji pingvinai (Eudyptula minor), įrašyti į Gineso rekordų knygą. Jų ūgis siekia 30 cm ir sveria iki 1,5 kg.[6][7] Stambiausi išlikę pingvinai yra imperatoriškieji pingvinai (Aptenodytes forsteri): suaugę iki 1,2 m ūgio ir sveria iki 40 kg.[8] Daugumos rūšių pingvinai sveria šiek tiek daugiau, nei jų išstumiamo vandens svoris, dėl to jie gali santykinai lengvai nardyti.[5]
Stambiausi pingvinai kada nors gyvenę Žemėje yra Palaeeudyptes klekowskii, kurių fosilijos aptiktos vėlyvojo eoceno epochos uolienų nuosėdose Antarktidos pusiasalio Seimuro salose. Jų svoris buvo apie 115 kg, ūgis – apie 1,6 m[9][10]. 2018 m. fosilijų formoje atrasta Crossvallia genties rūšis Crossvallia waiparensis, kaip manoma buvo viena tarp stambiausių pingvinų rūšių, kurio ūgis buvo apie 1,6 m, svoris apie 70-80 kg. Ši rūšis gyveno paleoceno epochoje prieš 66-56 milijonus metų[11][12].
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Biologai išskiria nuo 17 iki 20 skirtingų neišnykusių pingvinų rūšių. Visos priklauso pošeimiui Spheniscinae ir skirstomos į šešias gentis. Daugiausia diskusijų sukelia Eudyptula minor albosignata, dalis biologų jį laiko atskira rūšimi, kiti – mažojo pingvino (Eudyptula minor) porūšiu. Neaišku, ar karališkasis pingvinas yra atskira rūšis, ar tik auksaspalvio koduotojo pingvino porūšis. Eudyptes genties sistematika taip pat neaiški, įvairūs mokslininkai išskiria skirtingą rūšių skaičių.[13][14][15]
Vienas iš klasifikacijos variantų:
- Aptenodytes
- Karališkasis pingvinas (Aptenodytes patagonicus)
- Imperatoriškasis pingvinas (Aptenodytes forsteri)
- Antarktiniai pingvinai (Pygoscelis)
- Papuasinis pingvinas [16] (Pygoscelis papua)
- Adelės pingvinas (Pygoscelis adeliae)
- Antarktinis pingvinas (Pygoscelis antarctica)
- Kuoduotieji pingvinai (Eudyptes)
- Uolinis kuoduotasis pingvinas (Eudyptes chrysocome)
- Storasnapis kuoduotasis pingvinas (Eudyptes pachyrhynchus)
- Didysis kuoduotasis pingvinas (Eudyptes robustus)
- Šlėgelio kuoduotasis pingvinas (Eudyptes schlegeli)
- Paprastasis kuoduotasis pingvinas (Eudyptes sclateri)
- Auksaplaukis pingvinas (Eudyptes chrysolophus)
- Megadyptes
- Geltonakis pingvinas (Megadyptes antipodes)
- Mažieji pingvinai (Eudyptula)
- Mažasis pingvinas (Eudyptula minor)
- Australijos mažasis pingvinas (Eudyptula novaehollandiae)
- Akiniuotieji pingvinai (Spheniscus)
- Akiniuotasis pingvinas (Spheniscus demersus)
- Magelaninis pingvinas (Spheniscus magellanicus)
- Humbolto pingvinas (Spheniscus humboldti)
- Galapagų pingvinas (Spheniscus mendiculus)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Whole-genome analyses resolve early branches in the tree of life of modern birds“. Science. 346: 1320–1331. 2014. doi:10.1126/science.1253451. ISSN 0036-8075.
- ↑ Cai Li; et al. (2014). „Two Antarctic penguin genomes reveal insights into their evolutionary history and molecular changes related to the Antarctic environment“. GigaScience. 3: 27. doi:10.1186/2047-217X-3-27. Suarchyvuota iš originalo 2015-02-19. Nuoroda tikrinta 2021-04-26.
{{cite journal}}: Explicit use of et al. in:|last=(pagalba)CS1 priežiūra: netinkamas URL (link) CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link) - ↑ https://www.penguins-world.com/penguin-habitat/
- ↑ https://seaworld.org/animals/all-about/penguins/habitat-and-distribution/
- ↑ 5,0 5,1 https://www.penguins-world.com/penguin-anatomy/
- ↑ https://www.guinnessworldrecords.com/world-records/382133-smallest-penguin-species
- ↑ https://www.activewild.com/little-penguin-facts/
- ↑ John B. Dunning Jr. „CRC Handbook of Avian Body Masses“. CRC Press, 1992 m. ISBN 978-0-8493-4258-5.
- ↑ newscientist.com / Extinct mega penguin was tallest and heaviest ever. By Jeff Hecht | 1 August 2014
- ↑ sciencedirect.com / Palaeeudyptes klekowskii, the best-preserved penguin skeleton from the Eocene–Oligocene of Antarctica: Taxonomic and evolutionary remarks | Received 1 October 2013, Accepted 12 March 2014, Available online 13 May 2014
- ↑ sci-news.com / Ancient Giant Penguin Unearthed in New Zealand: Crossvallia waiparensis | Aug 15, 2019
- ↑ mongabay.com / Newly described giant extinct penguin and parrot once lived in New Zealand | 16 August 2019
- ↑ Tony D. Williams. „The Penguins – Spheniscidae“. Oxford: Oxford University Press, 1995. ISBN 978-0-19-854667-2
- ↑ https://web.archive.org/web/20070724203300/http://www.notornis.org.nz/free_issues/Notornis_49-2002/Notornis_49_1_29.pdf
- ↑ Lloyd S. Davis ir M. Renner. „Penguins“. London: T & A D Poyser, 1995. ISBN 0-7136-6550-5
- ↑ „Pasaulio paukščių duomenų bazė - Pygoscelis papua“.
