Pilypas Ruigys

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pilypas Ruigys (vok. Philipp Ruhig, lot. Philippus Ruhigius, 1675 m. kovo 31 d. Katinava, Stalupėnų apskritis – 1749 m. balandžio 6 d. Valtarkiemis, Gumbinės apskritis) – Mažosios Lietuvos filosofas, filologas, tautosakininkas, giesmių eiliuotojas, vertėjas, evangelikų liuteronų kunigas.

Ruigys yra atstovas tos lietuvių filologijos bangos, kuri pradėjo kilti po valdžios 1639 m. paskelbto „Visuotinio nuostato“ (Recessus generalis), įpareigojusio rengti religinę ir filologinę literatūrą, kad lietuvių kalbos mokytųsi Lietuvos provincijoje dirbantys kunigai ir valdininkai.

Pilypas Ruigys gimė 1675 m., Katinavoje ir buvo kilęs iš vokiečių. Jo senelis dar XVII a. pradžioje atsikėlė į Mažąją Lietuvą. Giminė, kunigaudama lietuviškose parapijose, gerokai sulietuvėjo. 1692–1695 m. studijavo Karaliaučiaus universitete. Jį pabaigė apgynęs teologijos magistro disertaciją apie senovės stabus.

1695–1698 m. gyveno Kaune. Baigęs universitetą ir tapęs kandidatu kunigo vietai užimti, Ruigys kurį laiką vertėsi privatinėmis pamokomis. Spėjama, kad su tuo ir yra susijęs jo buvimas Kaune.

1708 m. Įsruties (dabartinio Černiachovsko) apygardos bažnyčios vadovai Ruigį paskyrė Valtarkiemio klebonu, kur jis praleido likusią savo gyvenimo dalį. Įsitraukęs į lietuvišką veiklą, Ruigys 1743 m. susipažino su K. Donelaičiu, paskirtu į kaimyninę Tolminkiemio parapiją. Bendravimas turėjo trukti iki Ruigio mirties – apie penketą šešetą metų (1743-1749 m.).

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

1727 m. išėjo „Naujasis testamentas“ (vokiškai ir lietuviškai). Tai kelių vertėjų darbas, tarp kurių svarbiausią vaidmenį atliko Ruigys, tačiau perengėju pasirašė vyriausias karališkasis Prūsijos rūmų pamokslininkas J. J. Kvantas (Quandt, 1682-1772). Antrą kartą šis vertimas pasirodė po metų, papildytas dar Dovydo pslamėmis iš Senojo Testamento. Taip pat P. Ruigys yra išvertęs dalį (11 pamokslų) Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Ch. Langhanzeno (Langhansen) „Trumpo ir prasto išguldymo visų nedidelės ir šventų dienų evangelijų“ (1750, 1751). Ruigys pažymėtas ir kaip vertėjas „Naujojo Testamento“ 1735-1749 m. leidimuose, parengė pirmąjį Biblijos vertimą į lietuvių kalbą.

1747 m. Ruigys išleido „Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną“ (Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum). Žodynas buvo pradėtas rengti 1733 m., o 1744 m. parašyta pratarmė. Vokiškoje žodyno dalyje Ruigys pasirėmė Ch. E. Veismano abipusiu lotynų-vokiečių kalbų žodynu (1741 m.), o lietuviškoje dalyje – E. Dicelijaus leksikografiniais darbais, taip pat K. Sirvydo trikalbiu žodynu ir F. V. Hako abipusiu lietuvių-vokiečių kalbų žodynu (1730 m.). Tuos darbus jis papildė savo paties ir kitų surinkta gyvosios kalbos medžiaga. Žodyno pratarmėje Ruigys apžvelgė ankstesnius lietuviškus žodynus, pažymėjo, kad Prūsijos dvasininkai menkai temoka lietuvių kalbą, pasisakė prieš lietuvių germanizaciją. Ruigys rinko gyvosios liaudies kalbos žodžius ir posakius. Jo žodynas buvo pirmasis spausdintas žodynas tautosakine medžiaga.

P. Ruigys lotyniškai parašė mokslinį traktatą apie lietuvių kalbą – „Meletema“ (graik. meletema - tyrinėjimas). Pirmą jos variantą Ruigys parašė apie 1708 m., bet dėl daugelio priežasčių tuo metu nepavyko paskelbti. Jį pertvarkydamas, parengė naują „Meletemos“ variantą ir 1735 m. nusiuntė į Angliją savo pažįstamam anglikonų kunigui Dovydui Vilkui (Wilkins). Sumanymas nebuvo įgyvendintas. Tuomet P. Ruigys šią lingvistinę studiją išvertė į vokiečių studiją ir ji kiek paredaguota buvo išleista Karaliaučiuje 1745 m. Graikiškas pavadinimas Meletema buvo pakeistas vokišku Bertrachtung.

„Lietuvių kalbos tyrinėjimas“ (Betrachtung der littauischen Sprache) spausdinti buvo pradėtas 1745 m., tačiau išleistas 1747 m. viena knyga su žodynu ir gramatika. Jame iškelti trys pagrindiniai Ruigiui labiausiai rūpėję klausimai: lietuvių kalbos kilmė, esmė ir savybės. Kartu jam rūpėjo apginti lietuvių kalbos autoritetą, parodyti, kad ji nėra prastesnė už kitas. Iš viso „Tyrinėjimas“ turi septyniolika skyrių ir „Priedą“. Liečiama daug lingvistinių klausimų (gramatika, fonetika, sintaksė).

Pirmiausiai Ruigys aiškinasi iš kokio žodžio kilo pats Lietuvos pavadinimas. Apžvelgęs įvairius samprotavimus, kurie aiškino nelietuviškas to krašto vardo formas, P. Ruigys ima lietuvišką formą „Lietuva“ ir sieja tą formą su hidronimu „lieti“. Labiausiai Ruigiui rūpi iš kurios kalbos kilusi lietuvių kalba ir kokios kalbos yra jos „giminaitės“. Aiškindamas lietuvių kalbos „genealoginį medį“, autorius palygina lietuvių kalbą su beveik trisdešimčia kalbų. Jis neprieštarauja nuomonei, kad lietuvių kalba yra gimininga slavų kalbai, tačiau ją labiau laiko „seserimi“, o iš slavų atėjusius barbarizmus laikė bendrais tų kalbų žodžiais.

Daugiausiai pastangų Ruigys įdėjo siekdamas įrodyti lietuvių ir graikų kalbų giminystę. Jo išvadomis, lietuvių kalba yra kilusi iš graikų. Čia jis plačiai lygina lietuvių ir graikų žodžius, jų kaitymą, jungimą. Lietuvių kalboje randa apie 400 žodžių, panašių į graikiškus (pvz.: penki ir pente, keturi ir tetares, avis ir ovis).

Galiausiai jis padaro išvadą, kad lietuvių kalba, nors ir turėdama daug panašumų su kitomis kalbomis, yra savita, savarankiška. Bendrybės su kitomis kalbomis nesudaro lietuvių kalbos esmės. Apibūdinamas jos esmę ir ypatybes, Ruigys žymia dalimi remiasi liaudies šaltiniais, tautosaka. Anot jo, kalbą labai švelnina dažnas garsų r, l ir gausus deminutyvų vartojimas. Kita būdinga lietuvių kalbos ypatybe Ruigys laiko jos žodingumą, sinonimų gausumą. Sakysim, lietuviai turi žodžius žilas, širmas, pilkas, rainas, o vokiečiai tik grau.

Ruigys „Tyrinėjime“ pirmasis paskelbė lietuvių liaudies dainų. 1) Jaunimo meilės dainą „Duktė palydėjo savo mylimąjį“, 2) jaunimo humoristinę dainą „Tai, kuri nemoka plonai verpti“, 3) vestuvinę dainą „Ištekančios dukters atsisveikinimas“. Tai buvo trys lietuvių liaudies dainų lietuviški originalūs tekstai su paties traktato autoriaus vertimais į vokiečių kalbą.

Taip pat P. Ruigys dar lyg laikėsi XVIII a. pradžios nuostatos, kad liaudies dainos turi tik kalbinę vertę - leidžia taisyklingai išmokti lietuvių kalbą, kaip ir apskritai kita lietuvių tautosaka - patarlės, priežodžiai, mįslės. Jis taip pat liudija, kad lietuvių kalba nėra vien valstiečių, bet ir bajorų kalba, o tiksliau, visos tautos, ne vien jos žemesniojo luomo kalba.

1. Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“
2. Eugenija Ulčinaitė ir Albinas Jovaišas „Lietuvių literatūros istorija XIII-XVIII amžiai“
3. Ruigys P. Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas. Vaga: 1986, Vilnius. 484 p. (Lituanistinė biblioteka; V.Mažiulio įvadas)