Petras Pundzevičius-Petliukas

Petras Pundzevičius-Petliukas

Visas vardas	Petras Pundzevičius
Gimė	1880 m. liepos 13 d. Laibiškiai, Skapiškio valsčius
Mirė	1955 m. liepos 18 d. (75 metai) Kaunas
Tėvas	Juozapas Pundzevičius
Motina	Grasilda Pundzevičienė
Sutuoktinis (-ė)	Bronė Pundzevičienė - Šimoliūnaitė (1899-1965)
Vaikai	Vytautas (1922-1981), Petras (1925-nežinoma)

Veikla	Dramaturgas
Pareigos	Lietuvos kariuomenės pulkininkas

Alma mater	Rygos politechnikos institutas

Petras Pundzevičius (slapyvardis Petliukas) (1880 m. liepos 13 d. Laibiškiai, dab. Kupiškio raj. – 1955 m. liepos 18 d. Kaunas) – Lietuvos dramaturgas, operos solistas, pulkininkas.

Biografija

Kariškis, dramaturgas Petras Pundzevičius gimė 1880 metų liepos 13 dieną Kreipšiuose, laisvųjų valstiečių septynių vaikų šeimoje. Jo brolis Stasys Pundzevičius (1893-1980) buvo Lietuvos kariuomenės generolu. „Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, iš pradžių Petras Pundzevičius mokėsi namuose prižiūrimas mokytojo Janulionio. 1892–1901 metais mokėsi Liepojos gimnazijoje, 1901–1914 m. (su 6 metų pertrauka) studijavo Rygos politechnikos instituto Architektūros fakultete. I laipsnio diplomu baigė visą kursą ir įgijo statybos inžinieriaus specialybę.

P. Pundzevičius - Petliukas Kęstučio vaidmenyje M. Petrausko operoje „Birutė“ 1909 m.

1909 m. atliko Kęstučio vaidmenį M. Petrausko operoje "Birutė"^[1].

1914 m. rugsėjo 19 d. mobilizuotas eiliniu kareiviu į Rusijos kariuomenę. Tarnavo 404 Mogiliovo pėstininkų pulke. Po kautynių ties Gardino tvirtove buvo pakeltas praporščiku, vėliau paskirtas pulko adjutantu. Dalyvavo visuose mūšiuose Mozūrijoje ir Lietuvoje (Kauno tvirtovės gynybos mūšiuose, ties Širvintomis, Vilniumi). Nuo 1916 metų tarnavo II armijos 7 inžinerijos pulke, vėliau buvo arklių ir geležinkelio susisiekimo dalinių raštvedybos vyr. karininku, etapų ūkio skyriaus štabo karininku. Tarnavo Nesvyžiuje, Slucke, Bobruiske.

1918 metų vasarį bolševikams išformavus skyrių, demobilizuotas. Grįžo į Vilnių, po kelių mėnesių parvažiavo į tėviškę Laibiškiuose, kur praleido bolševikų okupaciją. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas karininku į Kupiškio komendantūrą. Netrukus perkeltas į Karo inžinerijos Tiekimų skyriaus Butų valdybą inžinieriumi ypatingiems reikalams. Dirbo Karo butų skyriaus viršininko padėjėju, revizoriumi. 1928 m. perkeltas į Centrines kariuomenės dirbtuves, buvo jų viršininkas. Nuo 1930 metų P. Pundzevičius paskirtas Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos statybos darbams kontroliuoti komisijos pirmininku, rūpinosi laboratorijos statybos darbais. 1939 metais paties prašymu išleistas į atsargą.

Dar studijų metais gyvendamas Rygoje ir matydamas, kad vaidinimams trūksta lietuviškų veikalų, Petliuko slapyvardžiu parašė komedijas „Neatmezgamas mazgas“, „Nepasisekė Marytei“, „Velnias – ne boba“^[2], kurios tuo metu daug kartų statytos Lietuvoje ir lietuvių kolonijose (Rygoje, Peterburge, Odesoje, Tiflise ir kt). Taip pat parašė pjeses „Brangusai pabučiavimas“. Periodikoje paskelbė apsakymų, humoreskų, išvertė kelias pjeses. Sukūrė eilėraštį apie Laibiškių ąžuolą, augantį tėvų sodyboje Skapiškio seniūnijoje, Bajorų kaime, Laibiškių viensėdyje, žr. čia. Dalyvavo Rygos politechnikos instituto lietuvių studentų „Vilties“ ir „Kanklių“ draugijų veikloje, režisavo ir pats vaidino Rygos lietuvių scenos mėgėjų spektakliuose, kartu su Aleksandru Kačanausku ir Jurgiu Linartu 1907 m. Rygoje įdainavo ir įkalbėjo pirmąsias lietuviškas gramofono plokšteles ^[3]. Buvo kviečiamas kaip solistas ir aktorius į kitus miestus, kur vykdavo lietuviški vakarai. 1921 m. vedė Bronę Šimoliūnaitę. Išaugino sūnus Vytautą ir Petrą Bonifacą. Petras Pundzevičius mirė 1955 m. liepos 17 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.