Pasyvus namas
Pasyvusis namas (vok. Passivhaus) – pastatas (paprastai – gyvenamasis namas), kurio šildymo ar vėsinimo energetinės sąnaudos yra minimalios (maždaug apie 10 % įprastinių šiuolaikinių pastatų sąnaudų). Pasyviųjų namų konstrukcija siejama su griežtu, gerai apgalvotu, vokiškuoju Passivhaus standartu pastatų energijos vartojimo efektyvumui pagerinti.
Pasyviajam pastatui šildyti arba vėsinti reikia ypatingai mažai energijos.[1] Panašus standartas MINERGIE-P naudojamas Šveicarijoje [2]. Šis standartas nėra skirtas vient tik su gyvenamiesiems namams; keletas biurų pastatų, mokyklų, vaikų darželių ir prekybos centrų taip pat buvo buvo įtraukti į standartą.
Pasyviojo pastato savybės gaunamos ne kaip įprastinio projekto patobulinimas ar papildymas, bet projektuojant tokį pastatą nuo pradžios.[3] Pasyviojo namo idėja dažniausiai naudojama projektuojant naujus pastatus, bet ja remiamasi ir pastatus renovuojant (atnaujinant).
Pagal paskaičiavimus pasyviųjų namų visame pasaulyje yra nuo 15000 iki 20000.[4] [5] Didžioji dauguma pastatų yra pastatyti vokiškai kalbančiose šalyse arba Skandinavijoje.[4]
2009 m. Lietuvoje įgyvendintas pirmasis pasyvaus namo projektas.[6]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasyvaus namo apibrėžimas Archyvuota kopija 2012-10-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Minergie-Standartas Archyvuota kopija 2007-11-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Yan Ji and Stellios Plainiotis (2006): Design for Sustainability. Beijing: China Architecture and Building Press. ISBN 7-112-08390-7
- ↑ 4,0 4,1 „Houses With No Furnace but Plenty of Heat“. New York Times. 2008 m. gruodžio 26 d. Nuoroda tikrinta 2008-12-27. „There are now an estimated 15,000 passive houses around the world, the vast majority built in the past few years in German-speaking countries or Scandinavia.“
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2012-02-15 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Apie 1-ąją Lietuvoje pasyvaus namo statybą