Potala

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Potala (tibet. པོ་ཏ་ལ་ , kin. 布达拉宫, 布達拉宮, pinyin: Bùdálā Gōng) – Tibeto architektūros statinys, rūmai ir šventykla, statytas XVII a., esantis Lasoje, istorinėje Tibeto sostinėje, ant Raudonosios kalvos (Marpo Ri). Tai – žinomiausias ir impozantiškiausias Tibeto pastatas. Jo statydintojas buvo Ngavangas Lobsangas Gyatso.

Nuo pastatymo buvo Tibeto vyriausybės būstinė ir oficiali Tibeto dvasinio ir pasaulietinio valdovo Dalai Lamos rezidencija iki 1959 m., kai vyriausybė ir Dalai Lama pasitraukė iš šalies.

Potala – iš hindi kalbos pasiskolintas žodis, reiškiantis vietą, kurioje gyveno bodhisatva Avalokitešvara. Tikima, kad Dalai Lama esąs jo reinkarnacija.

Manoma, kad pirmieji Lasos rūmai šioje vietoje buvo statyti dar karaliaus (imperatoriaus) Songtseno Gampo. Šis valdovas, vedęs budizmą išpažinusias Nepalo ir Kinijos princeses, VII a. baigė vienyti Tibetą, šalyje įdiegė budizmą ir į Lhasą perkėlė sostinę.

Kuomet Ngavangas Lobsangas Gyatsas (Dalai Lama V) centralizavo Tibetą XVII a. ir iš Drepungo vienuolyno su savo svita sumanė persikelti į Lasą, savo rūmams jis pasirinko tą pačią vietą, t. y. Raudonąjį kalną (Marpo Ri), kur jau buvo Songtseno Gampo rūmai. Naujoji Potala (dėl išorinių sienų spalvos vadinama Baltaisiais rūmais) iškilo 1645–1648 metais, panaudodama dalį ankstesnių rūmų griuvėsių.

1645 m. pradėti devynaukščių Baltųjų rūmų (Potrang Karpo) statybos darbai, kurie baigti jau po trejų metų. Raudonieji rūmai (Potrang Marpi) buvo pristatyti 1690–1693 metais. Įkurto netoli Baltųjų rūmų pastato aukštis (kai kur – 13 aukštų) ir raudonos sienos skiria jį nuo likusio komplekso. Dar labiau rūmus išplėtė vėlesnieji Dalailamos, ypač XVIII amžiuje. Tada pastatas įgijo dabartinį pavidalą. Šis statinys buvo skirtas religinėms reikmės, todėl kai 1682 m. mirė Penktasis Dalai Lama, ši liūdna žinia paskelbta tik po 12 metų, baigus statybą. Mat, bijota, jog gali būti sustabdyti darbai.

Naujuosius rūmus dalai lama iš karto pasirinko savo administracine būstine, ir vėliau ji liko viena jo rezidencijų. Nors Potala naudotasi tik kaip žiemos rezidencija po to, kai XVIII a. pabaigoje pastatyta Norbulingkos vasaros rezidencija, nuo pat dalai lamos persikėlimo iki 1959 m. (kai Kinija okupavo Tibetą) ji laikoma šio dvasinio šalies vadovo būstine.

Potala, baltos ir ochros spalvų fortas auksaspalviu stogu, keturis šimtmečius buvo dalai lamos rezidencija. Tai aukščiausias pastatas viename aukščiausiai (3700 m virš jūros lygio) įsikūrusių miestų. Keliautojai ir maldininkai jį mato iš tolo – ir žino, kad artėja prie šventojo Lhasos miesto. Būdama tarsi iškalta kalne, ant kurio stovi, Potala yra originaliausias Tibeto meno pavyzdys. Masyvi, bet paprasta jos architektūra tobulai dera prie kraštovaizdžio – regis, tai tiesiog kalvos, ant kurios stovi, dalis.

Stačiakampes struktūras vainikuoja statūs stogai su kraigais ir gilyn einančios kampuose užsilenkiančios pastogės, būdingos tradicinei Nepalo ir Kinijos architektūrai. Potalos šventyklos Tibete vadinamos „auksiniais stogais" dėl to, kad yra prašmatniai išpuoštos auksu. Pastatas turi 13 aukštų ir pats yra 117 m, čia daugiau kaip 1000 kambarių, apie 10 000 šventyklų, 200 000 statulų ir laidojimo stūpos (čortenai), kur ilsisi 8 dalai lamos (nuo penktojo iki tryliktojo, išskyrus šeštąjį).

Potalą galima pasiekti dvejais 130 m aukščio laiptais. Jie prasideda ant pietinio kalvos šlaito esančiame Stolo kaime. Patekus į rytinę prieigą ir priėjus išorinį kiemelį (Deyang Shar) atsiduri prie laiptų, kuriais kopiant yra pasiekiami Baltieji rūmai ir kambariai, kuriuose anksčiau gyveno dalai lama. Iš čia yra patenkama į baltojo statinio apjuostus Raudonuosius rūmus – jie yra išvaizdžiausia komplekso dalis.

Potalos architektūra labai stipriai įtakota tvirtovių (dzongų) statybos tradicijų. Kaip daugumos senesnių Tibeto rūmų ir vienuolynų išorinės sienos yra iš akmens ir kildamos viršų darosi plonesnės. Durys, langai, lubų sijos, balkonai ir kolonos yra mediniai. Plokšti stogai gali būti naudojami kaip gyvenamasis plotas po atviru dangumi. Užpakalinė rūmų dalis ir kiekviena pusė yra sustiprintos apvaliais bokštais. Vingiuoti laiptai ir šoninės akmeninės sienos kyla tiesiai iš apačios iki daugelio vartų pietiniame fasade.

Atrodo, rūmuose yra nesuskaičiuojama daugybė salių, terasų, koplyčių, koridorių ir gyvenamųjų kambarių. Audiencijų salė aukščiausiame rytiniame Baltųjų rūmų masyve buvo labai svarbi anksčiau, kai rūmai atliko administracinio centro vaidmenį. Čia buvo sutelktos svarbios politinės ir ekonominės funkcijos, atliekamos kiekvieno Dalailamos įšventinimo ir oficialaus pripažinimo ceremonijos. Kylančią per kelis aukštus salę tibetiečių pripratimu į tris perėjas skiria dvi medinių kolonų, besiremiančių į šviesiai dažytus ir prašmatniai išraižytus laikytuvus ir lubų plokštes, eilės.

Asmeniniai Dalai lamos apartamentai buvo viršutiniame to paties masyvo aukšte. Šalia dviejų didelių saulėtų salių, atgręžtų atitinkamai į Rytus ir Vakarus įrengtos koplyčios, bibliotekos, gyvenamieji ir vonios kambariai, viskas prabangiai išpuošta ir apstatyta. Vakarinėje Baltųjų rūmų pusėje rasdavo prieglobstį daugiau kaip 100 vienuolių.

Rūmų sienos, kad atlaikytų žemės drebėjimus, buvo sutvirtintos – jų ertmės užpildytos lydytu variu.

Raudonieji rūmai buvo išimtinai naudojami religinėms apeigoms, meditacijai, maldai. Jų interjeras papildytas gausia puošyba.

Vakarinių priėmimų salė – tai ceremonijoms skirta 725 m² ploto patalpa. Joje dar stovi šeštajam dalai lamai priklausęs krėslas. Didingą dalai lamų (penktojo, dešimtojo ir dvyliktojo) kapų koplyčią dengia stūpa – 13,7 m aukščio ir išpuošta 3670 kg aukso, kurį dovanojo Potalos įkūrėjas. Stūpos formos kapą dengia auksinė inkrustuota perlais ir pusbrangiais akmenimis plokštė. Sienas puošia daugiau negu 550 freskų. Kitose Raudonųjų rūmų salėse palaidoti Dalailamos nuo septintojo iki tryliktojo. Dėl simbolinių priežasčių Potalos šventyklos įsikūrusios viršutinėse pastato terasose.

Toliau matomi septintojo, aštuntojo ir tryliktojo dalai lamų čoternai bei Šventojo Gimimo koplyčia, kurioje yra vienuoliktojo dalai lamos kapas. Trijų erdvinių mandalų koplyčioje matomos mandalos, sudėto iš brangiųjų akmenų, siejamų su trimis svarbiausiomis tantrizmo dievybėmis. Pergalės prieš tris pasaulius koplyčioje įrengta biblioteka, kurioje saugomi vertingi mandžiūrų tekstai. Arijos Lokešvaros koplyčia (labiausiai garbinama Potaloje) ypač graži. Sakoma, kad ji kadaise priklausė Songtseno Gampo rūmams, kaip ir aukštu žemiau esantis meditacijų kambarys.

UNESCO pasaulio paveldas Objekto nr. 707 (anglų k.) • (prancūzų k.)

Neįmanoma pervertinti Potalos rūmų kaip architektūros kūrinio ir kaip Tibeto meno bei kultūros saugyklos svarbos, nes jie kaip reta išsilaikė, kai daugelis kulto pastatų Tibete buvo sugriauti per Kultūrinę revoliuciją praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje.

Šiomis dienomis ima dominuoti šviesesnis požiūris į kultūrinį palikimą. Skiriama lėšų Potalai ir jos turtams prižiūrėti. Piligrimams vėl leidžiama melstis jos šventovėse.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Kinijoje Šiaurės rytų Kinija Mingų ir Čingų dinastijų karališkieji rūmai Pekine ir Šenjange (Uždraustasis miestas ir Mukdeno rūmai) (1987) · Senovinės Kogurio karalystės sostinės ir kapavietės (2004) · Šanadu vietovė (2012) · Liangdžu miesto archeologinės liekanos (2019) · Migruojančių paukščių vietovės Geltonosios jūros ir Bohajaus įlankos pakrantėse (2019) Šiaurės Kinija Didžioji kinų siena (1987) · Tai Šanas (1987) · Mingų ir Čingų dinastijų karališkieji rūmai Pekine ir Šenjange (Uždraustasis miestas ir Mukdeno rūmai) (1987) · Pirmojo Činų imperatoriaus mauzoliejus (1987) · Pekino žmogaus archeologinė vieta Džoukoudiane (1987) · Čengdė kalnų kurortas ir aplinkinės šventyklos (1994) · Konfucijaus kapas ir šventykla bei Kong šeimos vila Čiufu (1994) · Pingjao senasis miestas (1997) · Vasaros rūmai, imperatoriškieji Pekino sodai (1998) · Dangaus šventykla, imperatoriškasis aukų altorius Pekine (1998) · Longmeno grotai (2000) · Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriškieji kapai (2000) · Jungango grotai (2001) · Insu (2006) · Utajaus kalnas (2009) · Dengfengo istoriniai paminklai „Rojaus ir Žemės centre“ (įtraukiant Šaoliną) (2010) · Didysis kanalas (2014) · Pekino centrinė ašis: pastatų ansamblis vaizduojantis idealią Kinijos sostinės tvarką (2024) Pietų Kinija Huan Šanas (1990) · Vulingjuanas, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Senovinių pastatų kompleksas Vudano kalnuose (1994) · Lušano nacionalinis parkas (1996) · Sudžou klasikiniai sodai (1997) · Uji kalnai (1999) · Senoviniai pietų Anhujaus kaimai – Sidi ir Hongdzunas (2000) · Makao istorinis centras (2005) · Kaipingo Diaolou ir kaimai (2007) · Pietų Kinijos karstiniai dariniai (2007) · Fudziano Tulou (2008) · Sančingšano nacionalinis parkas (2008) · Kinijos Dansia (2010) · Hangdžou Vakarų ežero kultūrinis kraštovaizdis (2011) · Tusi vietovės (2015) · Dzuodziango Huašano uolų meno kultūrinis kraštovaizdis (2016) · Hubėjaus Šennongdzia (2016) · Gulangju − istorinė tarptautinė gyvenvietė (2017) · Fandzingo kalnas (2018) · Liangdžu miesto archeologinės liekanos (2019) · Čiuandžou, pasaulio emporiumas Song-Juan dinastijų Kinijoje (2021) Sičuanas Dazu uolos raižiniai (1999) · Huanglongas, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Emei kalno vaizdinga vietovė ir Didysis Lešano Buda (1996) · Čingčengo kalnas ir Dudziangjano irigacijos sistema (2000) · Sičuano didžiųjų pandų draustiniai (2006) Junanas Lidziango senamiestis (1997) · Trys lygiagrečios upės Junano saugomose srityse (2003) · Pietų Kinijos karstiniai dariniai (2007) · Kinijos Dansia (2010) · Čengdziango fosilijų vietovė (2012) · Honghės hanių ryžių terasų kultūrinis kraštovaizdis (2013) · Senųjų Dzingmajaus kalno arbatos miškų kultūrinis kraštovaizdis Puere (2013) Tibetas Dziudžaigou slėnis, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Istorinis Potalos rūmų ansamblis (su Džokango, Norbulinkos rūmais) (1994) Gansu, Sindziangas ir Činghajus Mogao urvai (1987) · Sindziango Tianšanis (2013) · Šilko keliai:Čangano-Tinšanio koridoriaus kelių tinklas (2014) · Činghajaus Heh Šilis (2017) · Badyn Džarano dykuma – smėlio ir ežerų bokštai (2024) Nematerialaus paveldo objektai