Situacionizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Situacionizmas – judėjimas, kurio vienas iš įkūrėjų buvo prancūzų rašytojas ir režisierius Guy Debord'as. Nuo 1957 iki 1972 m. judėjimas vadinosi Situacionistų internacionalu (SI).

Situacionizmas buvo politinis ir meninis judėjimas, XX a. viduryje veikęs kelete šalių. Jo šalininkai aršiai kritikavo visuomenę iš kairiosios perspektyvos, daugeliu atžvilgiu SI būtų galima laikyti atnaujinta marksizmo versija. Dauguma palaikė idėją, kad kapitalas yra visiškai įsigalėjęs, dėl to visuomenėje atsiranda polinkis į prekinį fetišizmą, o tai veda į „spektaklio visuomenę“, kurioje žmonės yra tik pasyvūs stebėtojai, patys negalintys įsikišti. Šios mintys išdėstytos 1967 m. išleistoje G. Debord'o knygoje „Spektaklio visuomenė“. Nors situacionistai buvo itin neigiamai nusiteikę politikų ir akademikų atžvilgiu, judėjimas kilo būtent politinėje ir akademinėje sferose. SI laikomas viena iš pagrindinių jėgų, dalyvavusių 1968 m. gegužės įvykiuose Prancūzijoje.

Įkvėpti Georgo Lukacso, situacionistai iš pradžių užsiėmė istorine avangardinių judėjimų, pvz., dadaizmo ir siurrealizmo, analize. Jie manė, kad šie judėjimai žlugo, nes nesugebėjo pakeisti pasaulio. Situacionistų požiūriu nėra prasminga kurti eksperimentinių meno kūrinių, neturinčių revoliucinės potekstės. G. Debord’as teigė, kad kapitalistinė visuomenė numalšino visus ankstesnius bandymus mesti iššūkį buržuazijos hegemonijai. Buržuazija, pasisavindama avangardo kultūrą, visą meną ir simbolius pavertė preke. SI šiuos istorijos faktus pavadino atsitraukimu (pranc. récuperation).

Padarius šią išvadą, apie 1962 m. visi menininkai buvo pašalinti iš judėjimo. Anot situacionistų, menas yra praeitis ir nuo šiol jis turėtų būti realizuojamas per revoliucinę praktiką, o visas jėgas reikia skirti antimenui. Situacionistai manė, kad patys imdamiesi atstovauti spektaklio visuomenei, sukeltų griaunamąjį ir kritinį poveikį. Tai turi būti daroma slapčia, todėl judėjimo nariai turėjo slėpti savo menines ambicijas ir tapti beveik nematomais spektaklio visuomenėje. Taip norėta organizuoti savotiškus meninio terorizmo aktus. Šis būdas meno radikalumui atsikovoti vadintas „užgrobimu“ (pranc. détournement).

Dėl šių radikalių pozicijų situacionistai prarado savo, kaip meninio judėjimo, statusą. Tai reiškė, kad grupuotė liko tik politiniu revoliuciniu judėjimu.

Viena iš situacionistų idėjų vadinta dérive. Jos esmė – vaikštinėti po miestą siekiant pajausti, kaip skirtingos miesto vietos veikia jausmus ir protą. Norint tą padaryti, reikia išsilaisvinti iš valingų procesų ir leisti reikštis žaismingam ir kūrybingam elgesiui. Vaikštinėjant, tarpusavyje kalbamasi apie tai, kokie įspūdžiai išgyvenami, lyg būtų užsiimama savianalize. Taip išsivystė psichogeografijos teorija, kuria siekiama apibūdinti, kaip skirtinga aplinka veikia žmogaus jausmus. Situacionistai teigė, kad šiuolaikinis miestų planavimas ir architektūra prisideda prie to, kad žmonės būtų izoliuoti. Jų manymu, šiuolaikinis miestas yra tik fonas vartotojiškai kultūrai.

1988 m. buvo išleista G. Debord’o knyga „Pastabos apie spektaklio visuomenę“. Joje teigiama, kad išsklaidytas spektaklis virto į visišką spektaklio visuomenę. G. Debord’as pateikė penkis punktus, būdingus visiškai spektaklio visuomenei:

• nepaliaujamas technologijų naujinimas
• valstybės ir ekonomikos integracija
• bendras slaptumas
• melas, į kurį neįmanoma atsakyti
• amžina dabartis

Daugybė situacionistų idėjų padarė įtaką 7-ojo dešimtmečio kairiesiems judėjimams, o 10-ojo dešimtmečio viduryje jos vėl susilaukė dėmesio. Šiais laikais mene situacionizmas siejamas su reliacine estetika, o politikoje – su įvairiomis akcijomis, pvz., „Susigrąžinkime gatves“ (angl. Reclaim the Streets) ar reklamų parodijomis. Be to, gausybė politinių grupuočių, pvz., prancūzų „Trop loin“, „Théorie Communiste“ ar graikų TPTG situacionistus laiko vienu iš judėjimų, įkvėpusių veikti.