Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis

Manoma, kad šis straipsnis skiria per mažai dėmesio vieniems geografiniams regionams ir per daug – kitiems. Jei galite, subalansuotai perrašykite straipsnį, neskirdami jokiam regionui perdėto dėmesio. Taip pat galite padėti susitarti dėl sprendimo diskusijų puslapyje.

Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis (rus. Санкт-Петербурго-Варшавская железная дорога) driekėsi nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos. Carinės Rusijos vyriausybės suplanuotas 1851 m., pradėtas tiesti nuo Sankt Peterburgo 1852 m., 1524 mm vėžės geležinkelis pradėjo pilnai veikti 1862 m. pabaigoje. Tai buvo pirmoji geležinkelio linija dabartinės Lietuvos teritorijoje ir trečioji geležinkelio linija statybų pirmajame etape dabartinės Rusijos teritorijoje bei ketvirtoji linija Rusijos imperijoje.

Lietuvoje nutiestas 1859-62 metais. Neatsiejama Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio dalimi yra atšaka Lentvaris - Kaunas - Virbalis - Eitkūnai. Statant ir pastačius geležinkelį Lietuvoje ėmė kurtis daug gyvenviečių, jau esančios ėmė sparčiau vystytis, ilgainiui tapo svarbiais miesteliais ir miestais, administraciniais centrais.

Geležinkelis gana tiesia linija jungė tuometinę Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą su Pskovu, Daugpiliu, Vilniumi, Gardinu, Balstoge ir personalinėje unijoje su Rusijos imperija buvusios Lenkijos Kongreso karalystės sostine Varšuva. Sankt Peterburgo−Varšuvos geležinkelio linijos ilgis buvo 1046 varstai, t. y. 1116 km. Geležinkelio atšakos Lentvaris - Kaunas - Virbalis - Eitkūnai ilgis - 162 varstai (173 km).

1851 m. Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio tiesimo. Jo numatomas ilgis buvo 1250 km. Oficialiai kelio tiesimas pradėtas 1851 m. vasario 15 d.^[2] Prasidėjus Krymo karui 1853 m. darbai sustojo – iki to laiko buvo nutiestas ir pradėjo veikti Sankt Peterburgo–Gatčinos ruožas. Iš pradžių tiesimo darbus organizavo valstybė, o po Krymo karo atnaujinus geležinkelio tiesimą, jis buvo perduotas prancūzų kapitalo Vyriausiajai Rusijos geležinkelių bendrovei, kuri jį nutiesė ir valdė iki tol, kol geležinkelį išpirko Rusijos imperijos iždas. 1857 m. įsteigta Vyriausioji Rusijos geležinkelių bendrovė, kuriai priklausė geležinkelis. Bendrovės valdyba 1861 m. įsikūrė Sankt Peterburge.^[3]

Visame kelyje Daugpilis−Vilnius−Gardinas su atšaka Lentvaris−Kaunas−Kybartai žemės darbai pradėti 1859 m. gegužės 1 d.^[4] 1860 m. rudenį kelias Daugpilis−Vilnius jau buvo nutiestas – geležinkelio linija ėjo pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį ir Varėną su atšaka nuo Lentvario pro Kauną į Kybartus, taip pasiekiant tuometinės Prūsijos sieną. 1862 m. pasienyje pastatytas Kybartų geležinkelio tiltas.

Pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 m. rugsėjo 17 d. 1861 m. balandžio 11 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas tarp Kauno (laikinosios stoties Aleksote, nes tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas) ir Rytų Prūsijos (Eitkūnų). Taip pat buvo organizuotas diližanų maršrutas Daugpilis–Kaunas. Tokiu būdu keleiviai galėjo keliauti iš Peterburgo į Kauną, Virbalį ir toliau į Vakarų Europą.

1862 m. kovo 15 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas iš Daugpilio iki Lentvario, o gegužės 10 d. iš Lentvario iki Virbalio. Laikinasis eismas tarp Varšuvos ir Balstogės pradėtas 1862 m. gegužės 6 d., kiek vėliau pratęstas iki Gardino. Laikinasis eismas tarp Vilniaus (tiksliau tarp Lentvario) ir Varšuvos buvo pradėtas 1862 m. rugsėjo 6 d. Nuolatinis eismas visa geležinkelio linija nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos pradėtas 1862 m. gruodžio 15 (27) d.

Trumpa techninė charakteristika. Geležinkelio pylimas ir visi tiltai, išskyrus tiltą per Dauguvą, visame linijos ilgyje įrengti dviems keliams, tačiau pradžioje buvo paklotas tik vienas kelias. Kaune ir ties Vilniumi Paneriuose įrengti du geležinkelio tuneliai, pirmieji Rusijos imperijoje. Tiesiant geležinkelį įrengta keletas viadukų per kelius ar plento viadukų per geležinkelį. Kadangi geležinkelį tiesė Prancūzijos kapitalo bendrovė, dalis techninių sprendimų ir eismo organizavimo tvarkos buvo perkelti iš Prancūzijos geležinkelių. Pagrindinis jų - traukinių eismas kairiąja puse.

Kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną apie 2 val. 30 min. Palei Sankt Peterburgo−Varšuvos magistralę Lietuvoje buvo pastatyta per dvi dešimtis geležinkelio stočių, išaugo nauji tarnybiniai pastatai ir geležinkelininkų gyvenvietės. Kai kurie miestai ir geležinkelio stotys, pavyzdžiui, Ignalina, Kaišiadorys, išaugo, galima sakyti, tuščioje vietoje. Kiti, kaip ir Švenčionėliai, smarkiai išsiplėtė ir savo reikšmingumu tuomet nustelbė dabartinį rajono centrą Švenčionis.

1894 m. sausio 1 d. iš finansinių problemų kamuojamos Vyriausiosios Rusijos geležinkelių bendrovės Rusijos imperijos valstybės iždas išpirko Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, bendrovės valdybos funkcijas perėmė Susisiekimo kelių ministerija, o Vyriausioji Rusijos geležinkelių bendrovė buvo panaikinta. Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, valdomas valstybės, eksploatavo strateginės paskirties Varėnos–Alytaus–Suvalkų–Gardino liniją. 1907 m. prie Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio buvo prijungti Rygos–Tosno, Tapsės–Valkos, Pskovo–Rygos, Pytalovo–Sitos ir Kegelio–Hansalio geležinkeliai ir bendras jungtinis geležinkelis pavadintas Šiaurės Vakarų geležinkeliu – taip jis vadinosi iki 1915 m. įvykusios kaizerinės okupacijos.^[5]

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacinės pajėgos užimtoje teritorijoje perkalė geležinkelio vėžę iš rusiškos (1524 mm) į standartinę (1435 mm). Standartinis vėžės plotis nuo to laiko iki šių dienų išliko Lenkijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelis atiteko Tarybų Rusijai (nuo 1924 m. TSRS), Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. 1939 m. TSRS užimtose teritorijose ir Lietuvoje (nuo 1940 m. pabaigos) prasidėjo geležinkelio perkalimas atgal į rusišką vėžę, tačiau iki užpuolant Vokietijai, jis nebuvo baigtas. Vokietijos okupuotoje teritorijoje geležinkelio vėžė vėl buvo pakeista į standartinę. Vejant nacistus, geležinkelio vėžė vėl buvo keičiama į rusišką. Tarp Gardino ir Geniušių (Lenkija) yra nutiesti ir rusiškos, ir standartinės vėžės keliai.

Po Antrojo pasaulinio karo geležinkelis atiteko TSRS ir Lenkijos Liaudies Respublikai. Po TSRS iširimo Tarybų Sąjungos geležinkelio ruožai atiteko Rusijos Federacijai, Latvijai, Lietuvai ir Baltarusijai. Nepaisant pasaulinių karų, padalinimų atskiroms valstybėms, geležinkelis veikė visame savo ilgyje, eismas nutrūkdavo tik dėl karo veiksmų ar iki tol, kol buvo atstatyti sugriauti ruožai, išskyrus ruožą Vievis - Lazdėnai tarpukaryje iki 1938 m. Nuo 2003 m. pagrindinė geležinkelio linija nebeveikia visame savo ilgyje: Lietuvoje ruožas nuo Marcinkonių iki sienos su Baltarusija užkonservuotas. Rusijoje Sankt Peterburgo Varšuvos stotis uždaryta 2001 m. Dar 7-ajame XX a. dešimtmetyje dalis paskutinio tarpstočio tuomet Leningrado miesto teritorijoje buvo demontuota, nukreipiant eismą linija, vedančia į Baltijos stotį, bei nutiesiant jungiamuosius kelius su Varšuvos stotimi.

Buvusi Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio linija yra elektrifikuota atskiruose jos ruožuose. Pirmoji linijoje dar 1938 m. elektrifikuota (1,5 kV pastovios srovės) buvo Gatčinos stotis, tačiau elektrifikacija ją kaip mazginę stotį pasiekė iš kitos geležinkelio linijos. Lenkijoje 1952 m. buvo elektrifikuotas Varšuvos Vilenskos - Tluščo ruožas (3 kV pastovios srovės). Tarybų Sąjungoje 1966 m. buvo elektrifikuotas (3 kV pastovios srovės) ruožas Gatčina - Siverskaja, įskaitant ir Gatčinos stoties elektrifikacijos konversiją į 3 kV. 1967 m. pastovia srove elektrifikuotas ruožas nuo Leningrado iki Gatčinos, o 1971 m. elektrifikacija pratęsta iki Lugos. Kitas elektrifikacijos etapas susijęs su elektrifikacija Lietuvoje. 1975 m. kintama 25 kV srove elektrifikuotas ruožas Vilnius - Kaunas, įskaitant ir Lentvario - Senųjų Trakų (taip pat atkarpa iki Trakų) ruožą, o 1978 m. elektrifikuotas Vilniaus - Naujosios Vilnios ruožas. Lenkijoje 1981 m. elektrifikuota linijos dalis tarp Tluščo ir Lochuvo, 1982 m. tarp Lochuvo ir Malkinios, o 1983 m. elektrifikacija pasiekė Balstogę. 1986 m. elektrifikuotas ruožas nuo Balstogės iki Kužnicos. 1989 m. buvo paskutinis elektrifikacijos etapas buvusioje Sankt Peterburgo - Varšuvos linijoje: 3 kV pastovia srove elektrifikuotas ruožas nuo Kužnicos iki Gardino (tik 1435 mm vežės kelias).

2013-2016 m. buvusio Sankt Peterburgo - Varšuvos geležinkelio ruožas Kazlų Rūda - Kaunas tapo geležinkelio Rail Baltica linijos dalimi, o 2019-2021 m. jos dalimi tapo ir ruožas Kaunas - Palemonas. Rail Baltica linijos tiesimo metu lygiagrečiai rusiškos vėžės keliams nutiestas standartinės (1435 mm) vėžės kelias.

Tik nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įrengtos šios stotys:^[7]

• aukščiausiosios klasės: Lentvario GS, Virbalio GS;
• I klasės: Kauno GS, Vilniaus GS;
• II klasės: Švenčionėlių GS;
• III klasės: Dūkšto GS, Kazlų Rūdos GS, Varėnos GS, Žaslių GS;
• IV klasės: Bezdonių GS, Ignalinos GS, Marcinkonių GS, Mauručių GS, Pabradės GS, Pilviškių GS, Rūdiškių GS, Turmanto GS, Valkininkų GS, Vievio GS, Vilkaviškio GS.

Vėliau, iki 1915 m. įrengtos stotys – Alytaus GS, Artilerijos GS, Kaišiadorių GS, Naujosios Vilnios GS, Poteronių GS, Simno GS2, Šeštokų GS.

• Istorinis kelias Sankt Peterburgas–Varšuva

• Lietuvos geležinkeliui − 150 metų Archyvuota kopija 2015-11-19 iš Wayback Machine projekto.