Sociokultūrinė antropologija

Sociokultūrinė antropologija (taip pat kultūrinė, socialinė antropologija)^[1][2] – antropologijos šaka, užsiimanti holistiniais žmonijos ir jos kultūrinių skirtumų tyrimais.

Šiuolaikinės sociokultūrinės antropologijos šaknys yra XIX a. „etnologijoje“, kuri užsiėmė žmonių visuomenių lyginamaisiais tyrimais. Tokie mokslininkai kaip E. B. Tylor ir J. G. Frazer dirbo daugiausia su kitų – dažniausiai misionierių, tyrinėtojų ir kolonijų pareigūnų – surinkta medžiaga, todėl buvo vadinami „kabinetiniais antropologais“. Etnologai ypač domėjosi, kodėl skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės turi panašius tikėjimus ir religines praktikas. Šiuo klausimu XIX a. etnologai pasidalino į dvi mokyklas. Pasak vienos iš jų šalininkų, pvz., Grafton Elliot Smith, skirtingos grupės panašių bruožų išmoko viena iš kitos, nors nebūtinai tiesiogiai, kultūriniai bruožai plito iš vienos vietos į kitą („kultūrinė difuzija“). Kiti etnologai teigė, kad skirtingos grupės galėjo panašius tikėjimus ir religines praktikas sukurti savarankiškai. Dalis tų, kurie teigė, jog panašūs kultūriniai bruožai sukuriami savarankiškai, pvz., Lewis Henry Morgan, darė prielaidą, kad panašumai reiškia, jog skirtingos grupės praėjo tas pačias kultūrinės evoliucijos pakopas.

XX a. antropologai atmeta idėją, kad visos žmonių visuomenės turi praeiti tas pačias pakopas ta pačia tvarka. Dalis XX a. etnologų, pvz., Julian Steward, teigė, kad kultūriniai panašumai atspindi panašius prisitaikymo prie panašios aplinkos mechanizmus (žr. kultūrinė evoliucija). Kiti, pvz., Claude Lévi-Strauss, teigė, kad panašūs vystymosi keliai atspindi fundamentalius žmogaus mąstymo struktūros panašumus (žr. struktūralizmas).

XX a. daugelis kultūros antropologų ėmėsi etnografijos, t. y., antropologai patys gyveno kitoje visuomenėje pakankamai ilgą laiką, kartu stebėdami ir dalyvaudami tam tikros grupės socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Šį metodą sukūrė Bronislaw Malinowski (kuris tyrimus vykdė Trobriando salose ir dėstė Anglijoje), o išpopuliarino Franz Boas (tyrimus vykdęs Bafino saloje ir dėstęs JAV).

Nors XIX a. etnologai manė, kad „kultūrinės difuzijos“ ir „savarankiško sukūrimo“ teorijos yra nesuderinamos, daugelis etnografų greitai priėjo sutarimo, kad vyksta abu procesai, ir abu jie prisideda prie tarpkultūrinių panašumų. Tačiau etnografai taip pat pastebėjo, kad daugelis šių panašumų yra menami, dirbtini, o kultūriniai bruožai sklindantys difuziškai dažnai pakeičia savo prasmę ir funkcijas pereidami iš vienos visuomenės į kitą. Atitinkamai šie antropologai mažiau domėjosi kultūrų lyginimais, apibendrinimais apie žmogaus prigimtį ar universalių kultūrų vystymosi dėsnių kūrimu, o stengėsi suprasti atskiras kultūras. Šie etnografai ir jų pasekėjai iškėlė „kultūrinio reliatyvizmo“ idėją, požiūrį, kad kito asmens pažiūras ir elgesį galima suprasti tik kultūros, kurioje jis gyvena, kontekste.

XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija Europoje ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos „socialinė antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į „socialinę struktūrą“, t. y., koks yra santykis tarp socialinio vaidmens (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių institucijų (pvz., religijos antropologija, ekonominė antropologija, politinė antropologija). Amerikos „kultūrinė antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač simbolinėmis formomis (pvz., menas ir mitai). Šiuo metu sociokultūrinės antropologijos mokslininkai remiasi abiem tradicijomis.