Melidas

Melidas
Meliddu, Malidiya
Melidas
Koordinatės	38°22′55″ š. pl. 38°21′40″ r. ilg. / 38.38194°š. pl. 38.36111°r. ilg. / 38.38194; 38.36111
Vieta	Turkija, Malatjos provincija
Regionas	Mažoji Azija
Istorija
Pastatytas	4 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas	VIII a. pr. m. e.
Informacija
Kasinėjimų datos	nuo 1932 m.
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 1622

Melidas (akadų kalba: Meliddu, hetitų kalba: Malidiya, urartų kalba: Melitea) – senovinis miestas dab. Turkijos teritorijoje, ant Tochmos upės kranto. Jo liekanos yra rytinėje Anatolijoje, Arslantepės (turk. Arslantepe) archeologinėje vietovėje, netoli dabartinio Malatijos miesto.

2021 m. senovinis Melido miestas buvo UNESCO pripažinta kaip pasaulio paveldo objektas^[1].

Jau IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą įsikūrė gyvenvietė. Bronzos amžiaus pabaigoje miestas priklausė Isuvos karalystei, gali būti, kad kurį laiką buvo jos sostinė. Dėl nuolatinės Hetitų imperijos grėsmės miestas buvo stipriai įtvirtintas. Nėra žinoma apie senąją miesto gyventojų kalbinę priklausomybę. Tiesa, miesto pavadinimo panašumas su hetitišku žodžiu melid ("medus") lyg ir suponuoja indoeuropietišką kilmę.

XIV a. pr. m. e. miestą nukariavo hetitų karalius Supiluliumas I, kuris prisijungė visą Isuvos karalystę. XII a. jis tapo nepriklausomos luvių karalystės Kamanu sostine. Tuo metu čia išdygo karalių rūmai su monumentaliomis liūtų statulomis. XI a. pr. m. e. Asirijos karalius Tiglat Pileseras privertė Melidą mokėti duoklę. Miestas toliau klestėjo iki VIII a. pr. m. e., kol karalius Sargonas II užkariavo miestą 712 m. pr. m. e. Vėliau jį nusiaubė gimiriai ir miestas niekuomet nebeatsigavo.

Kuomet regioną užėmė Romos imperija, 72 m. netoliese buvo įkurta Romos kolonija, pavadinta Melitene, dabartinės Malatijos pirmtakė.

Arslantepę kasinėti pradėjo prancūzų archeologas Louis Delaporte 1932 m. Jo pasirinkimą lėmė tai, kad Melidas senovėje buvo vienas svarbiausių centrų po Hetitų imperijos suirimo. Jis čia rado didelius griuvėsius. 1946–1951 m. čia radinių rado Claude F.A. Schaeffer. 1961–67 m. griuvėsiuose kasinėjo italų ekspedicijos, vadovaujamos Piero Meriggi ir Salvatore M. Puglisi. Italų kasinėjimai mieste tęsiasi iki mūsų dienų.

• 
  Kasinėjimų vieta
• 
  Sienos fragmentas
• 
  Dievo Tarhunzos statula
• 
  Keramika
• 
  Ginklai

Ž • A • R Mažosios Azijos vetovės hetitų laikais Hatai ir Hetitai Hati žemė · Acativada / Karatepė) · Ankuva / Ališar Hiujukas? · Arina / Aladža Hiujukas? · Beidžesultanas · Calpuva · Cipalanda / Kadir Hiujukas · Eflatun Pinaras · Inandiktepė · Hakmis  · Hatušas / Bohazkiojus · Huseindede tepė · Kanešas / Kiultepė · Karahna · Katapa · Kumanis · Kumuhu · Kušara · Lavazantija · Lihcina · Nerikas · Sakčagioziu · Šamuha / Kajalipinaras · Šanahuita · Šapinuva / Ortakiojus · Šariša / Kušaklis · Tapika / Mašat Hiujukas · Tegarama · Ulama Luviai Aukštutinė žemė (Purušhanda / Adžem Hiujukas?) · Kicuvatna (Adana · Tarša · Tuvanuva) · Tarhuntaša · Karkija · Lukka žemė (Avarna · Parha · Talava) · Arcava (Apasa · Mira · Hapala · Šeha) · Asuva (Vilusa / Troja?) · Ura Kita Ahhiyawa (Milavanda) · Alašija · kaškai · palai (Pala) · Isuva ( Melidas / Arslantepė) · Hajasa-Azi · Maša

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Turkijoje Materialusis Gioremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos olos (1985) · Divrihio didžioji mečetė ir ligoninė (1985) · Stambulo istorinės vietos (1985) · Hatušas – Hetitų sostinė (1986) · Nemrut Dagas (1987) · Hierapolis-Pamukalė (1988) · Ksantas-Letonas (1988) · Safranbolu miestas (1994) · Trojos archeologinė vieta (1998) · Selimijos mečetė ir jos socialinis kompleksas (2011) · Čatal Hiujuko neolitinė vietovė (2012) · Bursa ir Džumalykyzykas: Osmanų imperijos lopšys (2014) · Pergamas ir jo daugiasluoksnis kultūrinis kraštovaizdis (2014) · Dijarbakyro tvirtovė ir Hevselio sodų kultūrinis kraštovaizdis (2015) · Efesas (2015) · Ani archeologinė vietovė (2016) · Afrodizijas (2017) · Giobekli Tepė (2018) · Arslantepė (2021) · Gordijas (2023) · Viduramžių Anatolijos medinės mečetės (2023) Nematerialusis Pasakotojų medahų menai (2003) · Mevlevių sema ceremonija (2005) · Karagiozas ir Hadživatas (2009) · Ašikų tradicija (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradiciniai sohbeto susirinkimai (2010) · Aliejaus imtynių šventė kirkpinaras (2010) · Sema, alevių-bektašių ritualas (2010) · Ritualinė keškeko tradicija (2011) · Mesir Madžunu šventė (2012) · Turkiškos kavos kultūra ir tradicija (2013) · Ebru, turkiškas popieriaus dekoravimas (2014) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Čini gamybos tradicinė amatininkystė (2016) · Hidirelezas, pavasario šventė (2017) · Susikalbėjimas švilpesiu (2017) · Dede Korkuto epinės ir muzikinės tradicijos paveldas (2018, Kartu su Kazachstanu ir Azerbaidžanu) · Turkiškas tradicinis šaudymas iš lanko (2019) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Iranu ir Uzbekistanu) · Tradiciniai strateginiai žaidimai: Togyzqumalaq, Toguz Korgool, Mangala/Göçürme (2020, kartu su Kazachstanu ir Kirgzija) · Hüsn-i Hat, tradicinė kaligrafija islamo mene Turkijoje (2021) · Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Chodžos Nasredino pasakojimo tradicija (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Tradicinis Ahlato akmenų skaptavimas (2022) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Uzbekija) · Balabano/Mėjaus meistrystė ir atlikimo menas (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Perlamutro inkrustavimo meistrystė (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu (2023)