Marijus Maksimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Marijus Maksimas (Marius Maximus, g. apie 160 m. – mirties data neaiški) – II a. pabaigos – III a. pradžios romėnų istorikas, rašęs lotyniškai.

Sekdamas Svetonijumi, jis parašė 12 Romos imperatorių biografijas. Šiuo metu Marijaus darbų nėra išlikę, tačiau jis dar yra cituojamas IV a. raštuose, pavyzdžiui, Augustų istorijoje.

Šiuo metu nėra aišku, kiek patikimi Marijaus Maksimo darbai. Taip pat nėra tiksliai žinoma, kokiu mastu juo remiasi „Augustų istorija“ – pagrindinis šaltinis, iš kurio žinoma apie Marijaus kūrybą.

Marijaus Maksimo šeima greičiausiai buvo kilusi iš Afrikos, plebėjų luomo. Tėvas buvo prokuratorius Galijoje. Valdant Komodui, Marijus tapo senatoriumi. 193 m., valdžią užėmus Septimijui Severui, jis tikriausiai buvo Legio I Italica legiono legatu prie žemutinio Dunojaus, dalyvavo kovoje prieš Pescenijų Negrą. 197 m. kovėsi Lugdunumo mūšyje prieš Klodijų Albiną, paskui tapo Belgijos Galijos provincijos valdytoju. Manoma, kad apie 199 metus galėjo būti konsulu. 208 m. buvo Sirijos provincijos valdytoju, o po kelerių metų tapo pirmuoju kada nors buvusiu buvusiuoju konsulu, kuris tuo pačiu metu turėjo ir Azijos, ir Afrikos prokonsulo titulą. Tai rodo, kad jis labai gerai sutarė su imperatoriumi Karakala. 223 metais Marijus Maksimas vėl tapo konsulu, valdant imperatoriui Aleksandrui Severui.

Mirties data nėra žinoma.

Manoma, kad jo darbas vadinosi „Caesares“ („Cezariai“, sekant Svetonijaus knyga „Dvylikos Cezarių gyvenimai“), tačiau nėra žinoma, kada tiksliai Maksimas jį parašė. Knygą buvo ketinta rašyti kaip Svetonijaus veikalo tęsinį, aprašant kitų 12 imperatorių gyvenimus: nuo Nervos iki Heliogabalo. Maksimas pats matė bent jau septynerių iš jų valdymą, tačiau jo aprašytos biografijos yra abejotinos vertės. Asmenybės aprašytos labai paviršutiniškai ir net anekdotiškai. Marijų kritikavo Amianas Marcelinas ir šv. Jeronimas. „Augustų istorijos“ autorius, nors ir remdamasis Marijumi, šioje knygoje jį kritikavo bent 26 kartus. Tikėtina, kad Marijus Maksimas ketino atkartoti ir net pranokti Svetonijaus stilių, kuriame akcentuojamos pikantiškos detalės apie aprašomas asmenybes, skandalingesni poelgiai, anekdotai ir panašūs „bulvariniai“ dalykai, o svarbiems tuo metu vykstantiems įvykiams beveik neskiriama dėmesio. Nepaisant to, Maksimo darbe būtų galima rasti ir šiuolaikinei istorijai labai svarbios informacijos.