Marcinkonių getas
Marcinkonių getas – nacių valdžios įsakymu įkurtas žydų getas Marcinkonių miestelyje. Vienų šaltinių teigimu getas buvo įkurtas 1941 m. pabaigoje,[1] kitų 1942 m. pavasarį (po žydų šventės Paschos).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nacių ir sovietų karo išvakarėse Marcinkonyse gyveno 370 žydų. Dauguma jų vertėsi prekyba ir amatais. Vietos žydų bendruomenė turėjo hebrajišką pradžios (Tarbuto) mokyklą, knygų jidiš ir hebrajų kalbomis bibliotekas ir maldos namus. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, miestelyje gyveno 324 žydai (iš jų 50 vaikų iki 6 metų) ir 651 kitų tautybių gyventojas.
Getas buvo įkurtas netoli Marcinkonių geležinkelio stoties, apie 1 km nuo miestelio, užėmė apie 1,5 ha plotą. Iš pradžių buvo galima laisvai įeiti į getą ir išeiti iš jo. Žydai netgi toliau galėjo prekiauti su pažįstamais aplinkinių kaimų valstiečiais. Dauguma geto kalinių dirbo geležinkelio stotyje ir grybų apdirbimo fabrikėlyje. 1942 m. vasaros viduryje Marcinkonių žydus pasiekė žinios apie masines jų tautiečių žudynes kaimyninėse Baltarusijos srityse. Į Marcinkonių getą atvykdavo išsigelbėję žydai iš kitų Baltarusijos vietovių. Nacių valdžia įsakė Žydų tarybai neįleisti tokių atvykėlių iš kitur. Gete buvo uždaryti ne tik Marcinkonių, bet ir Rudnios, Kabelių bei dalis Varėnos žydų. Iš viso čia buvo keli šimtai žydų.
Panaikinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marcinkonių getas buvo panaikintas 1942 m. lapkričio 2 d. Jo kaliniai turėjo būti susodinti į traukinius ir išvežti nežinoma kryptimi, veikiausiai į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Akciją turėjo vykdyti vokiečių žandarai kartu su vokiečių muitininkais, girininkais ir kitais Reicho vokiečiais (iš viso 29 asmenys). Vadovu buvo paskirtas Pariečės žandarmerijos skyriaus vyresnysis vachmistras (Hauptwachtmeister d. Gendarmerie) Wietzke.
Vokiečiai getą apsupo apie 5 val. ryto. Prieš tai jiems buvo duotas nurodymas šaudyti bandysiančius pabėgti arba pasislėpti žydus. Atvykę vokiečių žandarai pakvietė Žydų tarybos atstovus ir pranešė apie būsimą geto evakuaciją. Visiems geto gyventojams buvo įsakyta 8 val. su būtiniausiais daiktais susirinkti geto aikštėje. Nustatytą valandą aikštėje buvo tik apie 80 žydų. Žandarai pareikalavo, kad susirinktų visi žydai, ir vaikščiojo po geto namus ieškodami pasilikusių žmonių. Geto aikštėje susirinko apie 150 žydų. Jiems buvo įsakyta rikiuotis į eiles po šešis. Staiga žydai ėmė bėgti: vieni pro sugadintą geto tvorą į mišką, kiti – į geto namus. Vokiečiai ėmė šaudyti į bėgančius žmones iš automatinių ginklų ir pistoletų. Buvo nušauta apie 90 įvairaus amžiaus žydų vyrų, moterų ir vaikų. Paskui vokiečiai vaikščiojo po namus ieškodami pasislėpusių žmonių. Surasti buvo šaudomi vietoje. Apieškoję geto namus, žandarai surado penkis slaptus bunkerius. Žydai atsisakė iš jų išeiti, tada žandarai bunkerius susprogdino granatomis. Likviduojant getą nužudyti nuo 105 iki 132 žydų, bet apie 200 žydų (daugumai jaunų vyrų) pavyko pabėgti į netoliese esantį mišką.[2] Karą išgyveno 45 pabėgę žydai.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bubnys, Arūnas. The International Commission for the Evaluation of the Crimes of the Nazi and Soviet Occupation Regimes in Lithuania. p. 10. Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.;
- Browning, Christopher R. (2000). Cambridge University Press. pp. 157–160, 166. ISBN 978-0-521-77490-1.;
- Gilbert, Martin (1987). (Reprint ed.). Macmillan. p. 489. ISBN 978-0-8050-0348-2.;
- Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (2).