Mandingai
| Mandingai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | apie 10 mln. |
| Populiacija šalyse | Malis, Gvinėja, Burkina Fasas, Senegalas, Gambija, Dramblio Kaulo Krantas |
| Kalba (-os) | mandingų |
| Religijos | islamas |
| Giminingos etninės grupės | soninkai, susu |
Mandingai – tautų grupė Vakarų Afrikoje (istoriniuose Vakarų Sudano ir Senegambijos regionuose), šiuo metu gyvenanti pietvakariniame Malyje, šiaurės rytų Gvinėjoje, pietų Senegale ir Gambijoje, Bisau Gvinėjoje, šiauriniame Dramblio Kaulo Krante, Burkina Faso.
Mandingai kalba giminingomis mandingų kalbomis, kurios sudaro dalį mande kalbų.
Terminologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Terminas mandingai neretai painiojamas su panašiais terminais mande (didesnė kalbinė grupė, kuriai priklauso mandingai), maninkiai, mandinkai (mandingų atšakos), kas neretai sukelia problemų statistikoje ir nevienodo traktavimo:
- Kuomet mandingams priskiriamos visos mandingų kalbomis kalbančios etninės grupės, jų priskaičiuojama apie 10 mln.
- Kuomet jiems priskiriami tik etniškai artimiausi maninkiai ir mandinkai, sudarantys mandingų branduolį, jų susidaro apie 5,5 mln.
- Kuomet jiems priskiriami tik mandinkai, jų priskaičiuojama apie 1,3 mln.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visų mandingų atsiradimas siejamas su Malio imperija. Jų etninė grupė konsolidavosi iki XIII a. nedideliame regione dabartiniame pietvakarių Malyje ir šiaurės rytų Gvinėjoje, vadinamame Manden. Ši šio regiono kilusi tauta pasivadino „Manden tauta“, t. y. mandingais.
Per Malio imperijos klestėjimą XIII–XVI a. ši etninė grupė išplito milžiniškoje valdytoje teritorijoje, asimiliuodami senąsias Vakarų Sudano ir Senegambijos tautas. Tai tapo svarbiausia Malio imperijos tauta.
XVI a. žlugus Malio imperijai, ėmė formuotis atskiros mandingų etninės grupės, kurios vėliau sukūrė savo valstybes: Kaabu (mandinkai), Bamana imperiją (bambarai), Chaso (chasonkiai) ir kitas.
Nuo XVIII a. susidurdami su fulbių džihadu, dauguma mandingų tautų perėmė islamą. Didelė dalis jų buvo gaudomi ir parduodami vergų prekyboje, dėl ko mandingų gyventojų Afrikoje sumažėjo trečdaliu. Mandingų palikuonys sudaro nemažą dalį Afrikos diasporos.
Lingvistinė ir kultūrinė įvairovė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Visų mandingų klasifikacija į tautas nėra nusistovėjusi dėl nepakankamų lingvistinių tyrimų ir dėl to, kad nėra aiškių ribų tarp gausių dialektų. Neretai ta pačia kalba kalbančios mandingų grupės, gyvenančios skirtingose valstybėse, yra traktuojamos kaip atskiros tautos: Ethnologue išskiria 21 mandingų kalbą (ar dialektą)[1]. Svarbiausiomis mandingų tautomis gali būti laikomos šios:
- Maninkiai (arba malinkiai) – viena didžiausių mandingų grupių, gyvenanti istoriniame Manden regione (pietvakariniame Malyje ir šiaurės rytų Gvinėjoje), t. y. visų Mandingų kilmės teritorijoje. Čia yra didelė lingvistinė įvairovė: jie kalba artimomis maninkių kalbomis: rytų maninka (2,031,800), kita (centrinė) maninka (600,000), vakarų maninka (525,300), sankaran maninka (77,000), konyanka maninka (167,200) ir maninka-mori (450,000). Jiems labai artimi yra manya (pietinėje Gvinėjoje) ir džahankiai (vakarų Gvinėjoje);
- Mandinkai (1,346,000) – vakarinė mandingų atšaka, gyvenanti istoriniame Kaabu regione (dab. pietiniame Senegale, Gambijoje ir Bisau Gvinėjoje);
- Kagorai (21,500) ir chasonkiai (130,610) – šiaurinė mandingų atšaka, gyvenanti istoriniame Bambuko regione, dab. Malio teritorijoje.
- Bambarai (2,772,340) – rytinė mandingų atšaka, susiformavusi centriniame Malyje, Nigerio upės slėnyje. XVII a. jie sukūrė savo valstybes: Segu imperiją ir Kaartą.
- Diulai (1,229,000) – lingvistiškai beveik nesiskiria nuo bambarų, tačiau dėl savo profesijos išskiriami kaip atskira etninė grupė. Jie yra mandingų pirkliai, kurie per ilgą laikotarpį prekiavo su pietinėmis tautomis (mosiais) ir čia įkūrė savo prekybines kolonijas. Diula paplitę Burkina Fase, o jų kalba yra svarbiausia komunikacijos kalba didžiuliame regione. Diulams giminingi markai, bolonai, sininkeriai.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nepaisant kultūrinių ir lingvistinių skirtumų, mandingai turi daug bendrų kultūrinių bruožų.
Dauguma jų gyvena Sudano savanoje, kas nulemia jų gyvenimo būdą. Mandingų ekonomika paremta ryžių, žemės riešutų, sorų auginimu. Mandingų mityba sudaro dalį Sahelio virtuvės. Egzistuoja darbo pasidalinimas: moterys dirba ryžių laukus, o vyrai augina žemės riešutus, kukurūzus ir soras. Vyrai taip pat dalyvauja visuomeniniame gyvenime, o moterys paprastai dirba namuose. Paplitusi poligamija.
Visuomenė susiskirsčiusi į kastas, luomus, kurie kildinami iš Malio imperijos. Tarp mandingų daug pirklių ir amatininkų.
Mandingai senovėje išpažino tradicinę religiją, jų bendra švenčiausia vieta yra jų protėvynėje, dab. Gvinėjos teritorijoje. Malio imperijos ir vėlesniais laikais tradicinius tikėjimus pakeitė islamas. Dabar apie 99.9 proc. mandingų yra musulmonai. Islamo mokytojų marabutų įtaka mandingų visuomenėse labai stipri.
Islamo įtakoje jie savo kalboms užrašyti naudojo arabų raštą, tradicinis švietimas vykdytas islamiškose medresėse. XX a. kolonizatoriai įdiegė lotynišką raštą, o 1949 m. taip pat buvo išrastas specialiai mandingų kalboms skirtas nko raštas, sukurta bendra mandingų literatūrinė kalba (paremta daugiausia maninkų kalbomis), turėjęs stiprinti mandingų tapatybę.
Visi mandingai išvystė ypač aukštą muzikinę ir žodinių pasakojimų kultūrą, kurios ištakos siejamos su Malio imperija. Mandingų dainiai (dželi) nuo senovės užėmė labai aukštą vietą visuomenėje, atliko svarbią istorijos ir kultūros perdavimo funkciją. Muzikoje naudojami sudėtingi instrumentai: daugybė būgnų rūšių, taip pat vienas sudėtingiausių pasaulyje styginis instrumentas kora (turi 21 stygą).
Mandingų tarpe paplitę iniciacijos apeigos, kurias žymi ritualinis genitalijų apipjaustymas (taikomas ir vyrams, ir moterims). Iniciacijos atliekamos grupiškai, ir iniciacijos grupė išlieka svarbi per visą gyvenimą.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||
