Monofizitizmas

Monofizitizmas (gr. μονοφυσιτισμός, iš μόνος „viena“ ir φύσις „prigimtis“) – kristologinė pozicija, nepripažįstanti, kad Jėzus Kristus buvo dviejų – dieviškosios ir žmogiškosios – prigimčių, ir pripažįstanti tik Jėzus Kristaus dieviškumą. Monofizitizmo pradininku laikomas Eutichas (m. po 451 m.), tačiau nėra nežinoma, ar jis pats išplėtojo šį mokymą, ar perėmė kitų mintis.

Monofizitizmas plėtotas ankstyvosios krikščionybės metais, kai daugelis teologinių nuomonių dar nebuvo įtvirtintos ir varžėsi tarpusavyje. Žinomos dvi pagrindinės monofizitų atšakos – eutichėjai (Euticho pasekėjai – teigė, kad žmogiškoji ir dieviškoji Kristaus prigimtys susilieja į vieną naują prigimtį) ir apolinarėjai (Apolinaro Latakijiečio pasekėjai – teigė, kad Kristus turėjo žmogišką kūną ir gyvybės esmę, bet jo intelekto (nuso) vietą užėmė Dieviškasis Logosas).

448 m. Euticho mokymas įtartas esant eretišku, bet 449 m. Efeso sinode išteisintas. Tačiau šis sinodas popiežiaus Leono I Didžiojo nebuvo pripažintas. 451 m. vykusiame Chalkedono susirinkime popiežiaus Leono I Didžiojo laiškui buvo pritarta ir pasmerktos Euticho idėjos. Popiežius teigė diofizitizmą – kad Kristus yra dviejų prigimčių, sujungtų, bet nesumaišytų, be jokio nuostolio ar praradimo suvienytų viename dieviškajame asmenyje. Chalkedono susirinkimas priėmė popiežiaus Leono I Didžiojo diofizitizmo koncepciją paskelbė dogma, o monofizitus – eretikais. Konstantinopolio susirinkimas (553 m.) dar kartą pasmerkė monofizitizmą.^[1]

Dažnai teigiama, kad kai kurios Rytų (nechalkedoninės) bažnyčios (armėnų apaštališkoji bažnyčia, Eritrėjos stačiatikių bažnyčia, Etiopijos stačiatikių bažnyčia, koptų stačiatikių bažnyčia, malankarų stačiatikių bažnyčia, Sirijos stačiatikių bažnyčia bei malankarų (jakobitų) sirų stačiatikių bažnyčia) tebeišpažįsta monofizitizmą. Visgi, šios bažnyčios save laiko miafizitinės (μία – „vieninga“) doktrinos sekėjomis, t. y. teigia, kad dieviškoji ir žmogiškoji Kristaus prigimtys persipynusios neatsiejamai. Koptų popiežius Dioskoras (V a.) yra suformulavęs tokią metaforą šios Bažnyčios mokymui apibūdinti: kaip iki baltumo įkaitintoje geležyje metalas ir kaitra sudaro nedalią vienovę, tačiau smogus kūju per geležį smūgį patiria tik metalas, o ne balta kaitra, taip ir Kristuje dievystė ir žmogystė sudaro tokią vienovę. Užuot sakę, kad Kristaus žmogystė ir dievystė susijungia asmenyje (hipostazėje), koptai ir armėnai teigia, kad susijungimas vyksta vienoje prigimtyje.^[2]

• Monoteletizmas