Lvovas

Šis straipsnis dėl savo svarbos, redagavimo karų ar dažnų atakų yra iš dalies užrakintas. Jo negali redaguoti neregistruoti ir neseniai registruoti dalyviai; gali redaguoti automatiškai patvirtinti naudotojai.

Lvovas ukr. Львів
Vaizdas į senamiestį
Lvovas 49°50′00″ š. pl. 24°00′00″ r. ilg. / 49.83333°š. pl. 24.00000°r. ilg. / 49.83333; 24.00000 (Lvovas)
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Ukraina
Sritis	Lvivo sritis
Įkūrimo data	XIII a. m.
Magdeburgo teisė nuo	1352 m.
Meras	Andrijus Sadovas
Gyventojų (2007)	735 000
Plotas	171 km²
Tankumas (2007)	4 298 žm./km²
Pašto kodas	79000
Tel. kodas	+380 32
Tinklalapis	[city-adm.lviv.ua]
Vikiteka	Lvovas
Kirčiavimas	Lvìvas (Lvòvas)
UNESCO	(angl.) (pranc.): 865

Lvovas^[1][2] arba Lvivas (ukr. Львів, Austrijos-Vengrijos sudėtyje vadinosi Lembergu, vok. Lemberg) – didžiausias vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė. Miestas išsidėstęs prie Poltvos upės, srities administracinis centras. Lvivo senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.^[3]

Pagrindinis straipsnis – Viduramžių Lvovo istorija.

Miestas įkurtas 1256 m. Miestas greitai plėtėsi ir jau 1272 m. tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostine.

1349 m. Lenkijos karalius Kazimieras III užėmė miestą. Po septynerių metų, 1356 m. Mageburgo teisę paskatino miestą plėstis.

Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. miestas atiteko Austrijai. Miesto pavadinimas pakeistas į Lembergą. Valstybinėse įstaigose oficiali kalba – vokiečių, taip pat daugelis valdininkų mokėjo čekų kalbą, tačiau nepaisant to ukrainietybė buvo gerbiama ir tausojama. Lvivui buvo suteikta teisė deleguoti savo atstovus į parlamentą Vienoje. Nuo 1858-ųjų pradėta naudoti dujinį apšvietimą, o jau 1900 elektriniai šviestuvai. 1883 m. mieste pradėjo veikti telefoninė linija. 1893 metais mieste paleistas pirmasis elektrinis tramvajus.

1918 m. po pirmojo pasaulinio karo miestas tapo Vakarų Ukrainos liaudies respublikos (VULR) sostine. 1919 m. VULR susijungus su ULR trumpai tapo provinciniu miestu šalies vakaruose, tačiau jau tų pačių metų pabaigoje pralaimėjus karą su lenkais Galicija, Voluinė ir kitos Vakarų Ukrainos teritorijos atiteko Lenkijai. Lvive vis daugiau žmonių ėmė šnekėti lenkiškai. Tarpukario metais miestas buvo Lvivo vaivadijos centras.

Antrojo pasaulinio karo mūšiai daugiausiai vyko miesto pietinėje dalyje, todėl istoriniai paminklai ir pastatai nenukentėjo. 1944–1947 m. daugelis lenkų pasitraukė į Vakarų Lenkiją, daugiausia į Vroclavą. Lenkų kalba bei regioninė jos tarmė beveik nebenaudojama. Lvivas ypač išsiplėtė 5 ir 6 praėjusiojo amžiaus dešimtmečiuose.

Nuo 1991-ųjų nepriklausomos Ukrainos miestas, dažnai neoficialiai įvardijamas kaip Vakarų Ukrainos sostinė.

Miestas išsidėstęs prie Poltvos upės.

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis.

Vidutinė metų temperatūra 7,2 °C, per metus iškrenta apie 740 mm kritulių. Žiemos švelnios, vasaros šiltos.

Lvivo klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	−4,6	−3,1	1,1	7,7	13,2	16,1	17,3	16,8	13,0	8,0	2,5	−2,1	7,2
Krituliai mm	42	43	43	51	77	98	102	76	58	47	46	57	740
Duomenys: Lvovo klimatas[4] 2009 01 16

2007-aisis mieste gyveno 735 000 gyventojų; tai didžiausias miestas Vakarų Ukrainoje bei 7-tas pagal gyventojų skaičių Ukrainoje.

Pagal tautybę 2001-aisias metais gyventojai pasiskirstė:^[5]

• Ukrainiečiai – 81,1 %
• Rusai – 8,9 %
• Lenkai- 0,9 %
• kiti – 4,7 %

Nuo 1340 m. iki 1349 m. Lvivą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma valstybe, Lvive įsteigtas lietuvių ir ukrainiečių labdaros fondas, vykdantis aktyvią lietuvišką kultūrinę ir švietimo veiklą. Nuo 2000 m. Lvive veikia Lietuvos garbės konsulatas. 2002 m. Lvivo mieste ir Lvivo srityje gyveno apie 400 lietuvių.

Lvivas – stambus Ukrainos transporto mazgas. Miesto tranporto sistemą sudaro tarptautinis oro uostas, geležinkelis, automagistraliniai automobilų keliai, viešasis transportas (autobusai, troleibusai, tramvajai).

Troleibusų tinklas Lvive įkurtas 1952-ųjų lapkričio 27-ąją. Nuolat plečiasi. Šiandien autobusai kursuoja 11 maršrutais. Daugiausia naudojamos transporto priemonės: LAZ, JUMZ, Škoda.

Tiek autobusų tiek troleibusų parkas (transporto priemonės) nuolat atnaujinamos.

Miesto tramvajus atidarytas 1880-aisias. 2005-aisias tramvajų parką sudarė apie 220 vagonų, daugiausiai Čekoslovakijos gamybos. Bendras linijų ilgis viršijo 80 km.

Pagal miesto plėtros planą, lengvojo metropoliteno statyba numatyta 2020–2030-iesiems metams. Pasak Lvivo politikų metropolitenas išspręstų transporto spūsčių problemas.

Miestą kertą tarptautiniai keliai M09, M10, M11 (visi į Lenkiją; šiuo metu ruošiantis Euro 2012 rekonstruojami), M06 (Kijevas-Čopas toliau į Vengriją) sutampantis su tarptautiniu keliu E40 ir daugelis kitų.

Yra gotikinė Lotynų katedra (XIV-XV a.) su renesansinėmis kapelomis (XVII a.), baroko stiliaus bernardinų (XVII a.), jėzuitų (XVII a.), dominikonų (XVIII a.) bažnyčios, Šv. Juro katedra (XVIII a.).

Lvive veikia seniausias šalyje Nacionalinis Ivano Franko Universitetas, viena svarbiausių Lenkijos technikos mokyklų tarpukaryje Nacionalinis universitetas „Lvovo Politechnika“. Yra 4 teatrai (tarp jų – operos ir baleto), 12 muziejų (žymiausi – Ukrainos meno, architektūros ir buities, etnografijos ir dailės amatų, Dailės galerija).

Išvystyta mašinų pramonė, gaminami autobusai „LAZ“, žemės ūkio mašinos, radiotechnika, staklės, metalų apdirbimas, lengvoji, poligrafijos, maisto, naftos, chemijos ir vaistų pramonė. Ukrainos mokslų akademijos Vakarų filialas. er

Lvivą šalies futbolo čempionatuose atstovauja Lvivo „Karpatai“ ir Lvivo „FK Lʹvìv“. XX a. tarpukariu miesto klubai LKS Pogoń Lwów ir LKS Sparta Lwów žaidė Lenkijos pirmenybėse.

Savivaldybė yra užmezgusi partnerystės ryšius su šiais miestais:

• 
  Operos ir baleto teatras. Čia buvo pastatytos Rusijos caro uždraustos lietuviškos operos: H. Jareckio „Mindaugas, Lietuvos karalius” (1880 m.), S. Lazzari „Le Sauteriot”, V. Gavronskio „Pajauta”.^[8]
• 
  Paminklas Adomui Mickevičiui. Ant jo kolonos pavaizduoti Lenkų Erelis ir Lietuvos Vytis
• 
  Leono Liudviko Sapiegos rūmai. (Architektas Adolfas Kunas, 1867 m.)
• 
  Liublino unijos garbei supilta kalva (Fotografuota apie 1904 m.)

• Lvovo istorija ir dabartis (rus.)
• Internetinė svetainė (ukr., rus., angl. ir lenk.)

Ž • A • R Ukrainos administracinis suskirstymas Sostinė: Kijevas Sritys Charkovo · Chersono · Chmelnyckio · Čerkasų · Černigovo · Černivcių · Dniepropetrovsko · Donecko · Ivano Frankivsko · Kijevo · Kirovohrado · Luhansko · Lvovo · Mykolajivo · Odesos · Poltavos · Rivnės · Sumų · Ternopilio · Užkarpatės · Vinycios · Voluinės · Zaporožės · Žytomyro Specialų statusą turintys miestai: Kyjivas · Sevastopolis (de jure) Autonominė respublika Krymo (de jure) Administraciniai centrai Charkovas · Chersonas · Chmelnyckis · Čerkasai · Černigovas · Černivciai · Dnipras · Doneckas · Ivano Frankivskas · Kropivnyckis · Kyjivas · Luhanskas · Luckas · Lvivas · Mykolajivas · Odesa · Poltava · Rivnė · Sevastopolis · Simferopolis · Sumai · Ternopilis · Užhorodas · Vinycia · Zaporožė · Žytomyras

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Ukrainoje Materialusis Šv. Sofijos soboras ir susiję pastatai, Kijevo Pečersko Lavra (1990) · Lvovo istorinio centro ansamblis (1998) · Struvės geodezinis lankas (2005, kartu su kitomis devyniomis valstybėmis) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2007, kartu su 19 kitų valstybių) · Bukovinos ir Dalmatijos metropolitų rezidencija (2011) · Lenkijos ir Ukrainos Karpatų medinės cerkvės (2013) · Senovinis Taurijos Chersoneso miestas ir jo chora (2013) · Odesos istorinis centras (2023) Nematerialusis Petrykyvkos dekoratyvinis piešimas kaip Ukrainos ornamentinio liaudies meno reiškinys (2013) · Kazokų dainos Dnipropetrovsko regione (2016) · Kosivo keramikos tapymo tradicija (2019) · Ornekas, Krymo totorių puošmena ir žinios apie ją (2021) · Ukrainietiškų barščių gaminimo kultūra (2022)