Obelis
- Šis straipsnis yra apie augalą. Apie upę žiūrėkite Obelis (upė).
| Malus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Malus florentina | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Obelis (Malus) – sėklavaisinis augalas – vaismedis, erškėtinių (Rosaceae) šeimos obelinių (Maloideae) pošeimio augalų gentis.
Žiedai sukrauti skėčiuose arba skėtiškose kekėse.
Vaisius – netikrasis vaisius – obuolys su 3-5 lizdais ir 2-3 sėklomis lizde. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių.
Prinokę obuoliai būna raudoni, geltoni, žalsvi ar įvairiaspalviai.
Mediena kieta, tamsi, rausva. Kadangi auginama dėl vaisių, kamienai formuojami itin trumpi ir baldų gamybai mažai tetinka.
Obelų sodai auga tarp 60 ir 30° Šiaurės platumos lygiagrečių. Pietų pusrutulyje obelys auginamos Argentinoje, Čilėje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Obelis taip plačiai auginama todėl, kad ji: a) yra vienas iš žiemą ištvermingiausių ir derlingiausių vaismedžių, to, jos yra daug veislių, b) palyginus su kitais vaismedžiais, ilgai gyvena (ūkiškai naudingas amžius (pvz., Sierinkos) 60–70 metų ir ilgiau), c) obelų mediena – vertinga žaliava baldų pramonei, muzikos instrumentų, dailės dirbinių gamybai, d) tam tikrų veislių obuoliai prinoksta skirtingu laiku, todėl šviežių vaisių galima turėti ištisus metus, e) daugelio veislių obuoliai gerai išsilaiko transportuojami ir daug kam tinka maisto pramonėje.[1]
Obuoliai vertinami dėl maisto medžiagų, esančių juose įvairių cheminių junginių pavidalu, nors jų kaloringumas nedidelis – apie 46 kcal. Daugiausia obuoliuose yra vandens (81–89%). Dalis jo yra koloidinėje būklėje, dėl to iš vaisių negaunama tiek sulčių kiek juose yra vandens. Kitą obuolių masės dalį sudaro tirpios ir netirpios medžiagos. Tirpios medžiagos – cukrūs, vitaminai, organinės rūgštys, pektinai, rauginės, aromatinės, dažančios ir mineralinės medžiagos sudaro 7–15%, netirpios – celiuliozė, hemiceliuliozė, krakmolas, protopektinas – 1.3%–3.3%. Šios medžiagos ir junginiai pagerina maisto medžiagų apykaitą organizme, turi gydančiųjų savybių. Jų kiekis obuoliuose priklauso nuo veislės, poskiepio, dirvos naudojimo, tręšimo, nuo chemikalų koncentracijos, jų panaudojimo laiko. Cheminei vaisių sudėčiai turi įtakos derliaus gausumas, vaisių stambumas, prinokimo laipsnis, nokimo sąlygos ir kiti veiksniai. Todėl vaisių cheminės sudėties duomenys yra daugiau ar mažiau sąlygiški.[1]
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Obuolių produkcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Tūkstančiai tonų (2020 m.)[2] | ||
|---|---|---|
| 1 |  Kinija |
40500 |
| 2 |  Turkija |
4300 |
| 3 |  Lenkija |
3554 |
| 4 |  Indija |
2734 |
| 5 |  Italija |
2462 |
| 6 |  Iranas |
2206 |
| 7 |  Rusija |
2040 |
| 8 |  Prancūzija |
1620 |
| 9 |  Čilė |
1619 |
| 10 |  Uzbekija |
1148 |
| 60 |  Lietuva |
51,8 |
Lietuvos obelys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje auginama keletas obelų rūšių, išvesta daug veislių. Savaime auga viena rūšis: miškinė obelis (Malus sylvestris).
Lietuvoje dideli obelynai pradėti veisti jau XVI a. Tada pradėtos rūšiuoti derlingiausios, geriausiai žiemojančios veislės. Atsirado obelų veislynai: Edvardo Jančevskio (Blinstrubiškiai, Raseinių rajonas), Vincento Montvilos (Pagiriai, Kėdainių rajonas), Adomo Hrebnickio (Rojus, Ignalinos rajonas), Tado Ivanausko (Obelynė, Kauno rajonas). Nuo 1940 m. obelų veislės pradėtos tirti Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje. 1899 m. Vincentas Montvila sudarė pirmąjį obelų veislių sąrašą, 1929, 1930, 1947, 1952 m. – Tadas Ivanauskas, 1958 ir 1964 m. – Vytautas Tunyla. Tarybiniais metais užveisti dideli obelų ūkiai – ypač Vilniaus, Kauno, Panevėžio rajonuose.[3]
-
Obelis
-
Naminės obels žiedai
-
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Vytautas Tuinyla, Algirdas Lukoševičius, Algimantas Bandaravičius. Lietuvos pomologija. Obelys ir kriaušės. Atlasas. Vilnius : „Mokslas“ leidykla, 1990, p. 28. ISBN 5420002086
- ↑ [1]
- ↑ Obelis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 229