Japonijos žemės

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Japonijos žemės (jap. 国 kuni, oficialiau – 律令国 ricuriokoku) – senieji Japonijos administraciniai vienetai, kurių pagrindu suformuotos ir dabartinės Japonijos prefektūros. Viduramžių laikotarpiu jos buvo tapę atskirais politiniais vienetais.

Senosios žemės formavosi atsirandant Japonijos valstybei. Iš pradžių jos apėmė gana nemažus regionus, kuriuos pažino tuometinė Jamato valstybė, susiformavusi Jamato lygumoje (Naros prefektūra). Aplink Jamato minimos žemės buvo šios:

• Ise žemė (伊勢国 Ise – no – kuni) – į rytus nuo Jamato. Vėliau nuo jos atskirta Šima žemė.
• Kavači žemė (河内国 Kavači – no – kuni) – į šiaurės vakarus nuo Jamato (dabartinės Osakos prefektūros rytinė dalis). Vėliau nuo jos atskirta Izumi žemė.
• Cu žemė (津国 Cu – no – kuni) – į vakarus nuo Kavači (dabartinės Osakos prefektūros vakarinė dalis). Vėliau iš jos susiformavo Seccu žemė.
• Kibi žemė (吉備 Kibi – no – kuni) – į vakarus nuo Cu (dabartinė Okajamos prefektūra, dalis Hirošimos prefektūros). Vėliau čia susiformavo Bingo, Biččiū, Bizen ir Mimasaka žemės.
• Taniva žemė (丹波国 Taniva – no – kuni) – į šiaurę nuo Kavači ir Cu (dabartinė Hiogo prefektūra). Vėliau čia susiformavo Tanba ir Tango žemės.
• Koši žemė (越国 Koši – no – kuni) – didžiulės teritorijos, buvusios į rytus Taniva, palei Japonijos jūrą (vėliau – šis regionas vadintas Hokurikudo). Jos buvo padalintos į Ečigo, Eččiū ir Ečizen žemes. Nuo pirmosios atskilo Kaga ir Noto žemės.

Šiauriniame Kiūšiū buvo išskiriamos trys žemės:

• Cukuši žemė (筑紫国 Cukuši – no – kuni) – dabartinė Fukuokos prefektūra. Vėliau padalinta į Čikuzen ir Čikugo žemes.
• Tojo žemė (豊国 Tojo – no – kuni) – dabartinė Oita prefektūra. Vėliau padalinta į Buzen ir Bungo žemes.
• Hi žemė (肥国 Hi – no – kuni) – dabartinės Saga, Nagasakio ir Kumamoto prefektūros. Vėliau padalinta į Hizen ir Higo žemes.
• Dar minima Kumaso žemė (熊襲国 Kumaso – no – kuni) pietiniame Kiūšiū.

Toli rytuose　egzistavo šios žemės:

• Fusa žemė (総国 Fusa – no – kuni) – dabartinė Čiba prefektūra. Vėliau suskaidyta į Šimosa ir Kazusa žemes.
• Kenu žemė (毛野国 Kenu – no – kuni), kurioje buvusi vietinių gyventojų emiši valstybėlė – dabartinės Točigi prefektūra ir Gumma prefektūra. Vėliau suskaidyta į Kozuke ir Šimocuke žemes.
• Mičinoku (陸奥 Michinoku) – labiausiai į šiaurę nutolusios sritys, vadintos „sausumos kraštu“. Jos buvo apgyvendintos emiši, ir jų įsisavinimas vyko labai lėtai. Vėliau Mičinoku padadinta Mucu.

Tradicinės žemės ir jų skaičius galutinai susiformavo pačioje VIII a pradžioje, vykdant administracines reformas. Ši reforma rėmėsi kinišku administracijos principu, paplitusiu Rytų Azijoje. Šalyje aplink sostinę buvo išskirtas centrinis regionas Kinai, o visa likusi Japonija buvo padalinta į septynis 道 dō (ščidō), kurie dalinti į žemes 国 kuni, o šios savo ruožtu dalintos į smulkesnius vienetus (kio, ri), iki paties smulkiausio administracinio vieneto – 戸 to, atitinkančio vieną šeimą.

Žemės, kuni, ypač šalies susiskaldymo laikotarpiu tapusios uždarais pasauliais, vystė savitą kultūrą. Kiekviena jų garsėjo tam tikrais menais, tradicijomis ar produktais. Dar ir dabar plačiai naudojami tokie terminai, kaip Bizen keramika, Kaga audinių dažymas, Ečigo kardai ir pan.

XVII a pradžioje Tokugavoms suvienijus Japoniją, žemių ribos buvo išlaikytos. Jos tapo administraciniais vienetais, pavadintais 藩 han.

Meidži laikotarpiu pradėtos nuodugnios administracinės reformos. 1868 m. dvi didžiausios žemės šiaurėje (Deva ir Mucu) padalintos į atskiras dalis. Taip pat administraciškai padalinta ir Hokaido sala.

Pačioje XIX a pabaigoje žemės buvo panaikintos, ir jas pakeitė prefektūros.

Dauguma žemių turėjo du pavadinimus, – japonišką ir kinišką. Kiniškas pavadinimas dažniausiai sudaromas paimant pirmąjį japoniško pavadinimo hieroglifą (tariant jį kinišku tarimu on-yomi) ir pridedant galūnę shū.

Šis straipsnis apie Japoniją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.