Džiazas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šis straipsnis apie muzikos stilių. Apie lietuvišką kino filmą skaitykite straipsnyje Džiazas (filmas).

Džiazas – profesionalus improvizacinės muzikos žanras, kilęs iš afroamerikiečių bendruomenių Naujajame Orleane, Luizianoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Jo šaknys yra bliuzo ir ragtime žanrų muzika.^[1] Jo atsiradimui didžiausios įtakos turėjo afro muzikos ritmika, JAV juodųjų spiričiueliai, menestrelių šou (paplitę JAV nuo 1840-ųjų), bliuzai, europinę harmoniją paveldėjusi amerikiečių liaudies kantri (country) muzika, pučiamųjų instrumentų orkestrų maršai (ypatingai išpopuliarėję XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje) ir regtaimai (fortepijoninės pramoginės muzikos žanras, paplitęs JAV 1890 – 1920 m.).^[2]

Manoma, kad didžiausią įtaką džiazo raidai padarė afroamerikietiška muzika. Ši muzika pradėjo formuotis XVII a., kai į Ameriką buvo atvežti pirmieji juodaodžiai vergai iš Vakarų Afrikos. Panašiu metu iš Europos į Ameriką atvyko ir baltieji išeiviai. Taip Amerikoje pradėjo asimiliuotis dvi, visiškai skirtingais bruožais pasižyminčios, muzikos kultūros. Afrikos muzikai būdinga aštri, sinkopinė ritmika, ji neturi vedamojo tono, kvadratinės periodų struktūros. Šiai muzikai būdinga poliritmija, trumpi melodiniai motyvai. Afrikos muzikos pagrindinis elementas yra improvizacija. Dar vienas specifinis bruožas – šios muzikos neįmanoma užrašyti natomis.

Afrikos muzika Amerikoje susijungė su Europos muzikos tradicijomis ir šitaip susiformavo afroamerikietiška muzika. Ji formavosi 300 metų – nuo XVII iki XIX a. Galutiniai jos stiliai susiformavo tik XIX a. Pagrindiniai afroamerikietiškos muzikos žanrai: darbo dainos, spiričiueliai, baladės ir kt.

Afroamerikietiška muzika padėjo atsirasti kai kuriems ikidžiaziniams stiliams: archajiškajam bliuzui, barrelhouse stiliui, įvairaus pobūdžio šokiams, regtaimams, afroamerikietiškai religinei muzikai. XIX a. pab. afroamerikietiškos muzikos pagrindu susiformavo džiazas.

Džiazo muzika išskirtinė tuo, kad turi savo specifinius terminus: nuo pavadinimų iki pasaulio garsiausių džiazo atlikėjų pavardžių. Šie terminai kilę iš Amerikos juodaodžių slengo bei buitinės kalbos, todėl vertimai dažnai nebūna tikslūs, o kartais ir neįmanomi. Šį žodyną sudaro, kaip ir bet kurioj kitoj muzikos rūšyje, svarbiausi elementai – ritmas, melodija, harmonija.^{[2] [3]}

Džiazo muzikoje vienas svarbiausių elementų – ritmas. Ritmo kirčių sutapimas su metriniu kirčiu vadinamas ground beat, o nesutapimas off beat. Toks ritmo nesutapimas (off beat) vėluojančios, lanksčiai judančios melodijos pojūtį vadinamą swing. Taip tarp instrumentų ir vokalų partijų atsiranda keletas ritmų variantų arba politmija.^[3]

Improvizacija (ital.: improviso – nelauktai, iš lot. im – žodžio reikšmę paverčia priešinga; proviso – numatyti iš anksto) – tai nenuspėjamas veiksmas, daromas jam nepasiruošus. Bendrinėje kalboje tai gali reikšti spontaniškumą, kūrybiškumo panaudojimą ir pritaikymą tam tikrose situacijose.^[4]

Džiazo improvizacijoje yra labai svarbus atlikėjo indėlis. Džiazo atlikėjas melodiją interpretuoja individualiai, niekada negrodamas tos pačios kompozicijos du kartus. Kokią kompoziciją atlikėjas atliks priklausomai nuo atlikėjo nuotaikos, patirties ir bendravimo su grupės nariais ar žiūrovais. Impocizcijos metu bet kada laisvai keičiamos melodijos ar harmonijos ir sukuria džiazo stiliaus pagrindą.^[4][5]

Nuo bibop stiliaus atsiradimo, komercinės ar populiariosios džiazo muzikos paveiktos formos buvo stipriai kritikuojamos. Buvo juntama stipri „įtampa tarp džiazo kaip komercinės muzikos ir meno formos“ (Bruce Johnson). 1940-aisiais atgimus Dikseland džiazui jis nebuvo priimat juodaodžių muzikantų ir buvo laikomas lėta nostalgijos pramoga baltaodžių auditorijai. Nepaisant visko, tradicinio džiazo entuziastai nepriėmė bibopą, laisvąjį džiazą ir džiazo sintezės stilių, juos pažemino ir laikė stilius išdavystės formomis. Tam alternatyvus požiūris – džiazas gali transformuotis pasinaudojant įvairių muzikos stilių detalėmis. Norit išvengti normų kūrimo džiaze pradėjo kurtis avangardiniai stiliai.

Džiazui būdinga:

• Metroritminė pulsacija – reguliarus, nuolat pasikartojantis ritmas, dar vadinamas beat. Jis pasireiškia akcentuojamų takto dalių skaičiumi. Beat apibūdina metrinių ir ritminių akcentų santykius: grojant griežtai organizuotą pagrindinė pulsą (ground beat), kontrasto principu kuriama laisvesnė ir lankstesnė melodijos ritmika. Šis kontrastas tarp dviejų elementų kuria įtampos ir impulsyvumo įspūdį;
• Trumpi ostinatiniai motyvai;
• Polimetrinė ritmika;
• Melodiniai bliuzo elementai;
• Ekspresyvus intonavimo tipas (hot);
• Individualus skambesys (sound) – tai džiazo stiliaus kategorija, išskirianti nepakartojamą, individualų kiekvieno džiazo kūrėjo skambesį;
• Specifinė artikuliacija ir kalbos elementų mėgdžiojimas (scat, growl, wah-wah ir kt.);
• Pabrėžtas ritminis pradas;
• Respondorinė balsų sąšauka (call and response);
• Kolektyvinė ar solisto improvizacija iš anksto sutarus, tačiau nebūtinai fiksuojama natomis.

Kodėl šis stilius pavadintas džiazu, iki šiol negali atsakyti nei džiazo kritikai, nei patys kūrėjai. XIX a. juodaodžiai žodį „jazz“ vartojo ekstazei ir susižavėjimui, seksualioms aistroms, ekspresyvumui apibūdinti. Pirmą kartą šis stiliaus pavadinimas buvo pavartotas 1913 m. viename iš San Francisko laikraščių. Džiazas – nuolat kintantis, evoliucionuojantis muzikos stilius. Per savo palyginti trumpą gyvavimo laikotarpį jis daug kartų keitėsi, buvo reformuotas. Nuo pat savo atsiradimo XX a. sandūroje džiazas buvo nuolat besivystantis, besiplečiantis ir besikeičiantis muzikos stilius, turėjęs keletą raidos etapų. Sąlyginai jį galima skirstyti į 3 raidos etapus:

1. Tradicinis džiazas (1900–1940 m.);
2. Modernusis džiazas (1940–1960 m.);
3. Avangardinis džiazas (nuo 1960 m.).

Regtaimas – tai fortepijoninės pramoginės neimprovizacinės muzikos stilius, gimęs JAV XIX a. paskutiniaisiais metais užeigų, barų, naktinių klubų, viešnamių aplinkoje.^[6] Regtaimuose to meto populiarios maršinės muzikos ritmai (juos pianistas grodavo kaire ranka greitai „šokinėdamas“ pagal sistemą: stiprioji takto dalis – bosinė nata, silpnoji – akordas) buvo priderinti prie aktyvių, sinkopinio ritmo melodijų. Suderinti maršiškai pulsuojančią kairę ranką ir sinkopių prisodrintą dešinės rankos melodiją nebuvo lengva, tačiau nepaisant to, iki I-ojo Pasaulinio karo tai buvo populiariausia pramoginės muzikos forma Amerikoje.

Pirmasis tokio pobūdžio fortepijoninis kūrinys buvo parašytas 1892 m.^[7] Terminas regtime pirmą kartą pavartotas 1893 m. 1897 m. šalį apėmė masinis susidomėjimas regtaimais. Amžiaus pabaigoje regtaimus ėmė groti ir mažieji pučiamųjų orkestrai, pavadinti „regtaiminiais“ (ragtime band). 1903 m. S. Džoplinas parašė operą "A Guest of Honor", kurioje skambėjo vien regtaimų muzika. Regtaimų populiarumui turėjo įtakos ir tai, kad XIX a. – XX a. pradžioje fortepijonas buvo labai populiarus ir būtinas kasdienės kultūrinės aplinkos atributas. JAV įsitraukus į I-mą Pasaulinį karą, regtaimo populiarumas krito – jį pakeitė bliuzas, o vėliau džiazas.

Bliuzas (angl. blues), Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) juodaodžių lyrinė posminė daina (viena seniausių afroamerikietiškosios vokalinės, vėliau ir instrumentinės, muzikos formų); vienas džiazo modelių.^[8]

Bliuzas išsiskiria savo muzikine forma (struktūra). Klasikinio bliuzo struktūra yra labai paprasta: posmelį sudaro tik 3 eilučių posmas, kuriame antroji eilutė tiksliai atkartojama pirmoji eilutė. Kadangi kiekvienai eilutei skirti 4 muzikos taktai, tai viso susidaro 12-os taktų muzikinė-harmoninė struktūra, (kurioje akordai išsidėstę tokia tvarka: T (tonika – I-mas laipsnis), S (subdominantė – IV-tas laipsnis), T (tonika), D (dominantė – V-tas laipsnis), S (subdominantė), T (tonika). Jam būdingas lėtas tempas, 4/4 (rečiau 2/4) metras. Bliuzas ypatingas tuo, kad vokalisto partija kiekvienoje eilutėje užima šiek tiek daugiau nei du taktus, o likusi dalis paliekama instrumentalui. Bliuzas – tai nuolatinis dialogas tarp vokalinės bei instrumentinės partijų. Bliuzo improvizaciškumas turėjo lemiamos įtakos improvizacijų džiazo muzikoje atsiradimui. Be specifinės dermės ir 12-os taktų harmoninės struktūros bliuzams, kaip ir visai juodaodžių muzikai, būdingas sinkopinis ritmas ir ryškiai pabrėžiamos (akcentuojamos) silpnosios takto dalys, kas suteikia muzikai specifinės pulsacijos ir papildomos energijos.

Tradicinis džiazas pirmiausia siejamas su nedideliais Naujojo Orleano orkestrais, iš kurių vėliau susiformavo bigbendai. Tradiciniam džiazui priskiriami Naujojo Orleano ir Čikagos stiliai, diksilendas, svingas ir jo atmainos. Taip pat jam priskiriama afroamerikietiški vokalinės muzikos žanrai: gospelas, spiričiueliai, baladės, archajiškasis bliuzas bei instrumentinės muzikos fortepijoniniai žanrai – regtaimai, stride, boogie-woogie ir kt. Nedidelių džiazo orkestrų pagrindiniai stiliai, padarę daug įtakos jų raidai, yra Naujojo Orleano stilius, Čikagos stilius ir diksilendas.

Naujojo Orleano džiazo stilius – pats seniausias džiazo stilius, susiformavęs XIX a. pab.–XX a. pr. Šis stilius turėjo labai didelę reikšmę tolimesnei džiazo raidai. Naujojo Orleano stilių formavo nedideli orkestrai, groję įvairiose Naujojo Orleano pasilinksminimo vietose: gatvėse, kavinėse, burlaiviuose ir kt. Iš pradžių tai buvo mėgėjiški juodaodžių orkestrai.

Ilgainiui atsirado pagrindiniai Naujojo Orleano stiliaus džiazo atlikėjai – džiazo tėvu tituluojamas L.Armstrongas, K.Oliveris, K.Ory ir kiti. Jų vadovaujami orkestrai plačiai išgarsėjo ir prisidėjo prie tolimesnės džiazo raidos. Šie kolektyvai išsiskyrė savitu ir originaliu grojimo stiliumi, įdomiomis kompozicijomis bei improvizacijomis.

Naujojo Orleano stilius grindžiamas liaudies melodijų improvizavimu. Buvo suformuota grojimo ir improvizavimo tvarka: melodiją groja kornetas, jam pritaria klarnetas ir ritminių instrumentų grupė. Trombonas groja boso liniją ir taip išlaiko visą kūrinio harmoninį pagrindą. Ritmikai būdingas ketvirtinių beat’as. Dėl akcentuojamų stipriųjų takto dalių N.Orleano stiliaus kompozicijos turi daug maršui būdingų požymių. Improvizacijos grojamos dvigubai greičiau nei originali tema, joms būdinga kvadratinė struktūra ir atskiras kiekvieno instrumento solinis, improvizacinio pobūdžio epizodas.

XX a. II dešimtmetyje, išpopuliarėjus kitiems džiazo stiliams, Naujojo Orleano stilius buvo užmirštas. Vėl pradėtas propaguoti XX dešimtmetyje, atsiradus moderniajam džiazui.

3-ojo dešimtmečio pradžioje kariuomenė buvo demobilizuota, o JAV vyriausybė 1920 m. išleido įstatymą, draudžiantį prekiauti alkoholiu, todėl pramoginis gyvenimas N. Orleane sumažėjo. Šou verslo atstovams, o su jais ir muzikantams, teko traukti į stambesnius didmiesčius – Čikagą ir Niujorką.^[9]

Čikagos ir Niujorko užeigose dominavo šokių muzika. „Dansingų“ publikai N. Orleano stiliui būdinga stichinė polifonija netiko – reikėjo, kad šokėjai aiškiai girdėtų lengvai įsimenamą melodiją ir jos ryškiai ritmizuotą akompanimentą, o ne sudėtingą stichinės polifonijos muzikinį kūrinį. Be to, reikėjo ilginti muzikinius kūrinius, kadangi džiazmenai turėjo išgroti visą naktį nekartodami kūrinių, todėl būtina sukaupti ypatingai didelį repertuarą. Tokiu būdu susiformavo naujas kūrinių atlikimo būdas: pirmiausiai visi solistai kartu (tutti) sugrodavo dainos ar bliuzo temą (ji galėjo būti ne tik grojama, bet ir dainuojama), po to tos temos harmoninės struktūros pagrindu visi solistai po vieną iš eilės improvizuodavo. Galiausiai, kūrinio pabaigoje, vėl visi kartu sugrodavo temą. Kartais improvizuoti neturinčiais prasmės skiemenimis imdavo ir vokalistai – tokia dainavimo maniera buvo pavadinta – scat. Čikagos stilius nuo N. Orleano praktiškai skyrėsi tuo, kad jame be stichinės kolektyvinės improvizacijos (būdingos pastarajam) vis didesnį vaidmenį vaidino solistai patys atlikdami improvizacijas. Pirmuoju solistu–improvizatoriumi, pamėginusiu groti ilgesnes išplėtotas improvizacijas, tapo iš N. Orleano į Čikagą 1922 m. persikėlęs trimitininkas Louis Armstrong’as.^[10]

Modernus džiazas – džiazo revoliucija, pabrėžusi meninę džiazo funkciją. Džiazo harmonijos tapo spalvingesnės, melodijas papildė alteracijos ir chromatizmos, šiek tiek pakito ritmika. Modernaus džiazo principai buvo įtvirtinti 1940-aisiais bebob pradininkų - C. Parkerio, D. Gillespie, T. Monko, M. Roacho, C. Christiano, C. Minguso ir kt.^[11]

Bibopas – virtuoziškiausias, šokiams visiškai nepritaikytas moderniojo džiazo stilius, kurio pradininkais laikomi saksofonininkas–legenda Charlie’s Parker’is ir trimitininkas Dizzy’s.

Apie 1940-uosius metus, konkuruodami tarpusavyje, dalis kombo grupėse grojusių virtuozų ėmė groti itin greitą, prisodrintą chromatizmų, melizmų, sudėtingos ritmikos muziką. Šio stiliaus pradininkais buvo išimtinai juodieji džiazo muzikantai. Bibop’as (arba bop’as) buvo skirtas ne šokiams, klausymuisi.

Po beveik 40 metų, per kuriuos džiazas egzistavo kaip pramoginė muzika, galiausiai kartu su bibopu jis tapo muzika, reikalaujančia įsiklausymo, suvokimo, netgi – išankstinio pasiruošimo. Prieštaraudami šokių orkestrais tapusių svingo bigbendų ideologijai, boperiai savo muziką vadino „tik muzikantams“ (“For Players Only”).^[12]

Bibopas (stiliaus pavadinimas kilo iš muzikinę ritminę frazę mėgdžiojančio žodžio) gerokai skirėsi nuo iki tol buvusių džiazo stilių. Pirmiausiai labai suaktyvėjo ritmas ir smarkiai pakilo kūrinių atlikimo tempas. Kad dar labiau sutirštinti muzikinį audinį (faktūrą), nuo ketvirtinių akcentavimo buvo pereita prie aštuntinių pulso, kurį dabar žymėdavo ne didysis būgnas (taip dažniausiai būdavo ankstesniuose stiliuose), bet aktyvi boso (kontraboso) partija ir „vedančioji“ mušamųjų sąstato lėkštė – „raidas“. Bibopo stiliuje būgnininkas tapo lygiavertis ansamblio solistas, nuolat sekantis solistų improvizacijas, jas aktyviai papildantis, prisidedantis įvairiais ritminiais intarpais, be to, ir pats grojantis solines improvizacijas.^[12][10]

Pasikeitė ir melodijų (temų) prigimtis. Jei ankstesniuose stiliuose būdavo improvizuojama kokios nors populiarios vokalinės dainos ar bliuzo pagrindu (prieš tai dainos melodiją sudainuojant ar sugrojant), bibopo stiliuje melodijos tapo labai sudėtingos, instrumentinio pobūdžio, t. y. pritaikytos nebe dainuoti, o groti virtuozams–instrumentalistams.

Boperių improvizacijos išsiskyrė tuo, kad grodami greitu tempu, solistai sugebėdavo svinguoti, o svinguodami kartais groti ne ritme, sąmoningai šiek tiek atsiliekant ar aplenkiant bendrą boso ir mušamųjų lėkštės pulsaciją. Jei anksčiau improvizuodami atlikėjai stengdavosi laikytis pagrindinės melodijos (t. y. groti taip, kad improvizacijoje pradinė melodija būtų atpažįstama), tai dabar į melodiją buvo kreipiama mažiau dėmesio – improvizatoriai laikėsi tik harmoninės kūrinio struktūros (akordų).

• Gunther Schuller (2005). Jazz
• LMTA (2018). Džiazas
• Jūratė Kučinskaitė. Džiazas
• Back2school. Džiazas: Bop (bebop) Archyvuota kopija 2022-12-17 iš Wayback Machine projekto.
• Ward, Geoffrey C.; Burns, Ken (2000). Jazz: A History of America's Music (1st ed.). New York: Alfred A. Knopf. ISBN 978-0-679-76539-4.
• Peter Elsdon (2002). The Cambridge Companion to Jazz
• Rūta Jakulytė-Valčiukienė (2018). Žodiniai ir nežodiniai vokalinės džiazo improvizacijos būdai.Foneminė scat skiemens analizė
• Marius Būda (2020). Džiazo improvizacijos mokymas formaliojo ir neformaliojo muzikinio ugdymo procese
• Mark Levine (1995). The Jazz Theory Book ISBN 1-883217-04-0
• Ted Gioia (2011). The History of Jazz ISBN 978-0-19-539970-7
• Romualdas Milašius. Bliuzas
• Liudas Šaltenis. Regtaimas
• Jūratė Kučinskaitė. Čikagos stilius

Šis straipsnis apie muziką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.