Hunahpu ir Šbalankė

Hunahpu (kič. Junajpu, Hunahpu) ir Šbalankė (Xb‘alanke, Xbalanque) – broliai dvyniai kultūriniai didvyriai majų kičių epe „Popol Vuh“.

Dvynių vardų reikšmė nelabai aiški: Šbalankė verčiamas kaip „jaguaras saulė“ (x-balam-que), „paslėpta saulė“ (x-balan-que) arba „jaguaras elnias“ (x-balam-quieh), o Hunahpu – „vienas vamzdžiapūtis ~ medžiotojas su pučiamuoju vamzdžiu“ (Hun-ahpub).

Pasak mito, sykį Hun Hunahpu ir jo brolis Vukub Hunahpu buvo pakviesti požeminio pasaulio – Šibalbos – valdovų pažaisti žaidimo kamuoliu, tačiau ten patekę buvo numarinti. Hun Hunahpu galvą pragaro valdovai įkėlė į medį. Sykį pro šalį eidama mergaitė Škik susidomėjo keistu „vaisiumi“ – tada Hun Hunahpu galva spjovė mergaitei ant delno, ir ši pastojo. Škik tėvas už tai ją baudėsi nužudyti, bet mergaitė pabėgo iš Šibalbos ir prisiglaudė pas Hun Hunahpu motiną, kur ir pagimdė Hunahpu bei Šbalankę.

Vaikystėje dvyniai atliko daug žygdarbių ir stebuklų. Sužinoję apie tragišką jų tėvo ir dėdės likimą, Hunahpu ir Šbalankė leidžiasi į Šibalbą atkeršyti. Ten juos Šibalbos valdovai žiauriai kankina, tyčiojasi ir sudegina. Tačiau penktąją dieną broliai prisikelia. Jie, pasivertę klajojančiais fokusininkais, vėl nukeliauja į Šibalbą ir šįsyk nužudo jos valdovus – Vukub Kamę ir Hun Kamę. Po to dvyniai tampa saule ir mėnesiu.

Kitoje „Popol Vuh“ dalyje pasakojama, kaip Hunahpu ir Šbalankė nugalėjo pasaulio pradžioje gyvavusius siaubūnus – saule apsimetusį Vukub Kakišą ir jo sūnus – Sipakną ir Kabrakaną.

„Popol Vuh“ epe išsisaugojęs mitas apie brolius dvynius didvyrius yra labai senas ir kadaise buvo paplitęs beveik tarp visų Vidurio ir Pietų Amerikos tautų. Geriausiai šis mitas išsilaikęs pas Belizo majus mopanus, o seniausias – pas Salvadoro pipilius.^[1]