[go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Klondaiko aukso karštinė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tr'ondëk-Klondike
Pasaulio paveldo sąrašas
Aukso ieškotojų vilkstinė Čilkuto perėjoje 1898 metais
Vieta Kanados vėliava Kanada
Tipas Gamtinis
Kriterijus IV
Pasaulio paveldo emblema Nuoroda (angl.) (pranc.): 1564
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 2023 m.  (45-oji sesija)
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Klondaiko aukso karštine (angl. Klondike Gold Rush) vadinamas apie 100 tūkstančių aukso ieškotojų antplūdis į Klondaiko regioną Kanados Jukono teritorijoje 1896–1899 m., paskutinė iš didžiųjų XIX a. aukso karštligių.

2023 m. su Klondaiko aukso karštine susiję gamtiniai ir kultūriniai obektai (Tr’ondëk-Klondike) Kanadoje įrašyti į pasaulio paveldo sąrašą.

„Aukso karštinė“ prasidėjo 1897 m., kai Sietle ir San Franciske pasklido žinia apie vietinių Jukono aukso ieškotojų 1896 m. rugpjūčio 16 d. rastą auksą. Dauguma aukso ieškotojų vyko į Klondaiką per Pietryčių Aliaskos Dajos ir Skagvėjaus uostus, toliau tęsdami kelią Čilkuto arba Baltosios perėjos takais iki Jukono aukštupio, paskutinę atkarpą iki Klondaiko įveikdami laivu Jukono upe. Kad išvengti galimo bado, Kanados vyriausybė reikalavo kiekvienam keliautojui neštis maisto atsargų vieneriems metams. Vieno keliautojo nešuliai sverdavo beveik toną, dauguma juos nešėsi patys, etapais. Įveikę visus ilgos kelionės sunkumus, pirmieji iš keliavusiųjų pasiekė Klondaiką tik 1898 m. vasarą.

Išilgai keliautojų maršruto sparčiai kūrėsi gyvenvietės jų aptarnavimui, o prie kasyklų, Jukono ir Klondaiko upių santakoje, įsikūrė Dosono gyvenvietė. Jos gyventojų skaičius aukso karštligės metu šoktelėjo nuo 500 1896 m. iki 30 000 1898 m. vasarą. Dėl medinių pastatų joje dažnai kildavo gaisrai, dėl antisanitarinių sąlygų – epidemijos, o izoliacija nuo išorinio pasaulio lėmė aukštas pragyvenimo kainas. Tik nedidelė atvykusiųjų dalis praturtėjo, dauguma grįžo namo tuščiomis. Sumažėjus laikraščių dėmesiui bei 1899 m. vasarą radus aukso Nome, Aliaskoje, daugelis aukso ieškotojų persikėlė iš Klondaiko į Aliaską, Klondaiko aukso karštinė baigėsi.

Klondaiko aukso karštinė buvo įamžinta filmuose, žaidimuose, literatūroje ir fotografijose.

Aukso juosta, kurios plotis siekia apie porą šimtų kilometrų, tęsiasi iš rytų į vakarus nuo Jukono Kanadoje per centrinę Aliaską, iki pat Beringo sąsiaurio.

Aukso atradimas Klondaike

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Skukumas Džimas Meisonas, vienas iš aukso ieškotojų 1898 m.

1896 m. rugpjūčio mėn. trys žmonės, vadovaujami Tagišų genties čiabuvio Džimo Skukumo, išvyko iš Karkroso gyvenvietės į šiaurę, žemyn pagal Jukono upę ieškoti Skukumo sesers Keitės (Shaaw Tláa) ir jos vyro Džordžo Karmako. Be Skukumo, grupelėje buvo jo pusbrolis Čarlis Dosonas, taip pat jo gentainis Petsis Hendersonas. Suradę Keitę ir Karmaką žvejojančius lašišas, būrelis žmonių patraukė prie Indėnų upės piečiau Klondaiko pas Robertą Hendersoną, aukso ieškotoją iš Škotijos. Hendersonas papasakojo Karmakui apie savo paieškų vietą.[1] Tuomet Džordžas Karmakas, Keitė Karmak, Skukumas Džimas ir Dosonas Čarlis, remdamiesi Roberto Hendersono pasakojimu, pradėjo aukso paieškas Klondaiko intake Bonanzos upėje.[1]

Rugpjūčio 16 d. ieškotojai surado gausius aukso išteklius.[2] Neaišku, kas aptiko auksą: Džordžas Karmakas ar Skukumas Džimas, tačiau oficialiai aukso atradėju buvo pripažintas Džordžas Karmakas, nes paraiška buvo užregistruota būtent jo vardu. Ieškotojai baiminosi, kad valdžia gali nepripažinti vietos indėno aukso atradėju.[3]

Karmakas išmatavo keturias žemės juostas, kuriose buvo rasta aukso. Kitą dieną jis užregistravo paraišką policijos poste prie Fortimailo upės žiočių, ir žinios apie surastą auksą iš ten greitai pasklido po visas kitas aukso kasėjų stovyklas Jukono upės slėnyje.[1]

Prie Bonanzos upės ėmė plaukti aukso ieškotojų būriai, kurie prieš tai ieškojo aukso Fortimailo ir Stiuarto upėse. Atvykėliai greit sužymėjo kuoliukais visą žemę aplink Bonanzos, Eldorado ir Hankerio upokšnius, aplink kuriuos taip pat buvo rasti aukso klodai. Prasidėjo sklypų pirkimo ir pardavimo bumas už didelius pinigus.[4] Prieš pat 1896 m. Kalėdas žinios apie auksą pasiekė Serkl Sitį gretimoje Aliaskoje. Iki tol klestėjęs miestelis su 1200 gyventojų, salionais, operomis, mokyklomis ir bibliotekomis, staiga ištuštėjo. Nepaisant žiemos, daugelis ieškotojų šunų rogėmis atvyko į Klondaiką, skubėdami išpirkti geriausias licencijas.

Nors valdžios atstovai spėjo pasiųsti žinią į sostinę Otavą apie rastą auksą ir aukso ieškotojų antplūdį, Kanados vyriausybė į tai didelio dėmesio nekreipė.[5] Išorinis pasaulis sužinojo apie tai tik 1897 m. birželį, kai Jukono upėje išėjo ledas, ir pirmi laivai su iškastu auksu išplaukė iš Klondaiko apylinkių.[6]

Aukso karštinės pradžia

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1897 m. liepos 17 d. Sietlo laikraščio antraštė, skelbianti apie laivo „Portlandas“ išvykimą iš Sietlo į Klondaiką ieškoti aukso

Per aukso karštinę apie 100 tūkstančių žmonių bandė pasiekti Klondaiką, ir tik 30–40 tūkstančių tai pavyko.[7] Karštinė prasidėjo 1897 m. liepos 15 d. San Franciske ir po 2 dienų Sietle, kai pirmieji aukso ieškotojai Excelsior ir Portland laivais grįžo iš Klondaiko su dideliu aukso kiekiu.[8] Spauda pranešė, kad viso šiais laivais atgabenta 1 139 000 JAV dolerių vertės aukso (apie 1 milijardą dolerių 2010 m. kainomis). Kaip vėliau paaiškėjo, jo vertė netgi buvo didesnė.[9]

Aukso karštinė sukėlė visuomenėje tokį didžiulį ažiotažą, jog prie aukso ieškotojų srauto prisijungė rašytojai, fotografai, žurnalistai. Tokį didelį žmonių susidomėjimą rastu auksu lėmė keletas faktorių: JAV finansinio sektoriaus nuosmūkis tuo metu, didelė aukso paklausa pasaulyje bei JAV vakarinės pakrantės uostų suinteresuotumas uostų paklausos padidinimu. Be to, buvo ir psichologinis faktorius: pasak kanadiečių istoriko Pjero Bertono, to meto žmonėms Klondaikas buvo „pakankamai toli, kad būtų romantiškas, ir pakankamai arti, kad būtų prieinamas“.[10]

To meto spauda kėlė žmonių susidomėjimą aukso paieškomis. Sietlo laikraščio žurnalistas Erastas Brainerdas (Erastus Brainerd) išvystė pasaulinę reklamos kampaniją, kuri Sietlą padarė svarbiausiu aukso ieškotojų aprūpinimo centru ir pagrindiniu išvykimo į Klondaiką punktu.[11]

Aukso ieškotojai buvo iš viso pasaulio, tačiau daugumą – 60–80 % sudarė amerikiečiai arba neseniai į Ameriką atvykę imigrantai.[12] Dauguma buvo tarnautojai ir prekiautojai, neturėję jokios patirties aukso kasyboje. Ieškoti aukso išvyko ir žinomi to meto žmonės: buvęs Vašingtono gubernatorius Džonas Makgro (John McGraw) kartu su garsiu advokatu ir sportininku Baliotu, Frederikas Burnhamas (Frederick Burnham), žinomas amerikiečių skautas ir tyrinėtojas, kuris atvyko iš Afrikos, tačiau buvo pašauktas atgal dalyvauti Antrajame Būrų kare.[13]

Tarp tų, kurie dokumentavo aukso karštinę, buvo švedų kilmės fotografas Erikas Hegas (Eric Hegg), nufotografavęs kai kurias ikoniškomis tapusias Čilkuto perėjos nuotraukas, ir žurnalistas Tapanas Ednis (Tappan Adney), savo tiesioginę patirtį vėliau perteikęs karštinės istorijoje.[14] Į Klondaiką atvyko ir Džekas Londonas, vėliau garsus amerikiečių rašytojas, kuris Klondaike dirbo aukso ieškotojų pagalbininku.[9]

Du Amerikos miestai Sietlas ir San Franciskas įnirtingai varžėsi ir stengėsi gauti kuo daugiau naudos iš karštinės. Kiek geriau šioje kovoje sekėsi Sietlui. Vienas iš pirmųjų, pasidavusių aukso karštinei, buvo Sietlo meras Viljamas D. Vudas, kuris atsistatydino ir įsteigė įmonę, gabenusią aukso ieškotojus į Klondaiką. Aukso karštinė skatino ir kitą su Klondaiku susijusią komercinę veiklą. Buvo gaminamos „Klondaiko” prekės – drabužiai, įranga, maistas, vaistai. Išleistos knygos su maršruto, įrangos naudojimo, kasybos metodų ir įmonių steigimo patarimais.[15] To meto laikraščiai šį reiškinį pavadino „Klondicitu“.[16]

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Klondaiko aukso ieškotojai stovi eilėje prie muitinės licencijoms įsigyti, Viktorijoje, Britų Kolumbijoje, 1898 m.
    Klondaiko aukso ieškotojai stovi eilėje prie muitinės licencijoms įsigyti, Viktorijoje, Britų Kolumbijoje, 1898 m.
  • Garlaivis „Excelcior“ išvyksta iš San Francisko į Klondaiką 1897 m. liepos 28 d.
    Garlaivis „Excelcior“ išvyksta iš San Francisko į Klondaiką 1897 m. liepos 28 d.
  • Garlaivis „Islander“ palieka Vankuverį ir plaukia į Skagvėjų
    Garlaivis „Islander“ palieka Vankuverį ir plaukia į Skagvėjų

Keliai į Klondaiką

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemėlapis su maršrutais į Klondaiką

Klondaikas buvo pasiekiamas tik per Jukono upę arba jos intakais. Upiniai laivai galėjo plaukti Jukonu vasarą nuo deltos iki Vaithorso, esančio aukščiau Klondaiko. Kelionė buvo sudėtinga dėl klimato ir maršrutų geografijos – kalnuotas reljefas, vingiuotos, vietomis slenkstėtos upės, trumpos, karštos vasaros ir ilgos, šaltos (iki -50°) žiemos.[17]

Keliautojai transportuodavo savo bagažą įvairiais būdais: šunimis, arkliais, mulais, jaučiais, o dažniausiai – patys ant savo pečių, ar vilkdami rogėmis.[18] Prasidėjus karštinei, Kanados valdžia išleido taisykles, reikalaujančias kiekvienam aukso ieškotojui, atvykusiam į Jukono teritoriją, turėti su savimi maisto atsargų vieneriems metams. Tokios atsargos sverdavo apie 520 kg.[18] Be to, aukso ieškotojai nešdavosi ir stovyklos įrangą, instrumentus ir kitus daiktus, viso iki 1 tonos svorio. Dėl to net ir prastos būklės gyvulių kainos pakeliui žymiai išaugdavo.

Į Klondaiką vedė trys pagrindiniai maršrutai: Vandens, Dajos/Skagvėjaus ir Kanadietiškas.

Vandens kelias

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki Klondaiko buvo galimybė nusigauti vien vandeniu. Šiuo maršrutu okeaniniai laivai plaukdavo vandenynu iki Jukono žiočių Aliaskos vakaruose. Iš ten, nuo Sent Maiklo uosto, keliautojai tęsdavo kelionę upiniu laivu iki pat Dosono. Šis maršrutas, vadintas „turtingųjų maršrutu“, buvo ilgas ir brangus, tačiau viliojo greičiu ir galimybe išvengti varginančios kelionės sausuma. Karštligės pradžioje bilietas kainavo 150 dolerių (4 050), o 1897–98 m. žiemą – jau 1 000 (27 000).[19]

1897 m. apie 1800 keliautojų pasinaudojo šiuo maršrutu, tačiau spalio mėnesį dauguma jų įstrigo Jukono upėje, kai upę sukaustė ledas.[1] Tik 43 spėjo iki žiemos pasiekti Klondaiką, o 35 iš jų vėliau turėjo grįžti pasiimti savo pakeliui paliktą įrangą. Kiti atšiauriomis sąlygomis liko žiemoti nuošaliose gyvenvietėse ir stovyklose užšalusio Jukono krante.

Dajos/Skagvėjaus kelias

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma aukso ieškotojų keliavo per Pietryčių Aliaskos Dajos ir Skagvėjaus uostus, esančius netoli vienas nuo kito, prie Lino fjordo, Vidinio jūrų kelio gale. Iš ten jie Čilkuto arba Baltosios perėjos takais turėjo įveikti kalnų grandinę iki Beneto ežero Kanados Jukono teritorijoje. Toliau iki Klondaiko jie keliavo pasroviui upėmis.[1]

Baltosios perėjos takas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mirę arkliai prie Baltosios perėjos

Iš Skagvėjaus uosto keliautojų maršrutas vedė Baltosios perėjos taku. Tako pradžia nebuvo sunki, tačiau vėliau takas susiaurėdavo iki 60 cm, žmonėms ir gyvuliams tekdavo laipioti per akmenis ir aštrias uolienas. Arkliai neišlaikydavo tokių sąlygų ir masiškai dvėsdavo, todėl maršrutą neoficialiai imta vadinti „Nudvėsusių arklių taku“. Dėl drėgnų orų ir didelių keliautojų masių taką 1897 m. pabaigoje uždarė neribotam laikui, Skagvėjaus uoste liko laukti apie 5000 aukso ieškotojų. Po kiek laiko, sušalus žemei, paruoštas naujas, mokamas maršrutas, pritaikytas važiuoti ir vežimams, keliautojai galėjo tęsti kelionę.

Savo nešulius keliautojai nešdavo etapais. Dauguma juos buvo padalinę apie 29 kg svorio pakuotėmis, kurias galėdavo panešti, užsidėję ant nugaros, arba didesnio svorio pakuotėmis, jei vilkdavo rogėmis. Nunešę vieną savo krovinio dalį, keliautojai grįždavo pasiimti kitos, ir taip apie 30 kartų. Taip vaikščiodami jie turėdavo įveikti apie 4000 km, kol su visu savo kroviniu pasiekdavo Beneto ežerą. Netgi tie, kurie vilko rogėmis, suvaikščiodavo 1600 km ir praleisdavo kelyje iki ežero apie 90 dienų.

Čilkuto takas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš Dajos uosto keliautojų maršrutas vedė Čilkuto taku. Čilkuto perėja buvo aukštesnė, bet populiaresnė už Baltąją perėją, aukso karštligės metu ja pasinaudojo apie 22 tūkstančius aukso ieškotojų.[1] Takas pamažu vedė į viršų iki lygios briaunos Kanados pasienyje. Šioje vietoje buvo sveriami keliautojų nešuliai. Likusią atkarpą per kalnagūbrį aukso ieškotojai turėjo įveikti pėsčiomis – gyvuliams ji buvo per stati. Dėl šalčio, įrangos svorio ir statumo ši atkarpa buvo ypatingai sunki. Užlipti šiuo 300 m aukščio šlaitu keliautojams prireikdavo visos dienos.[1]

Kaip ir Baltojoje perėjoje, keliautojai padalindavo savo nešulį į mažesnes pakuotes ir nešiodavo etapais. Savo paslaugas siūlė ir samdomi nešikai, daugiausia vietiniai indėnai. Situacija naudojosi ir sumanūs verslininkai. Žiemą šlaito lede buvo iškirsti laiptai, už jų naudojimą buvo imamas mokestis. Šiuos 1500 pakopų laiptus vėliau praminė „Auksiniais laiptais“.[1] 1897 m. gruodį verslininkas Arčis Bernsas įrengė lyninį keltuvą. Arklys keltuvo apačioje sukdavo ratą, kuris tempdavo lyną, judantį šlaitu į viršų ir atgal. Prie lyno būdavo tvirtinamas krovinys ant rogių, lynas užtempdavo roges į šlaito viršų. Netrukus buvo įrengti dar 5 keltuvai, vienas jų – varomas garo. Už jo naudojimą tekdavo mokėti nuo 8 iki 30 centų (2–8 dolerių) už 1 svarą (0,45 kg).[9]

Jukono upė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laiveliai Jukono upėje

Prie Beneto ir Lindemano ežerų aukso ieškotojai įsirengė stovyklą ir gaminosi plaustus ar valtis likusiai kelionės daliai – 800 km Jukono upe iki Dosono. 1898 m. gegužę upe išplaukė 7124 įvairaus dydžio ir kokybės valčių ir plaustų. Didelė dalis miškų ežerų apylinkėse buvo iškirsta.

Upės aukštupys iki Vaithorso buvo slenkstėtas ir pavojingas laivybai.[9] Po to, kai sudužo daugybė valčių ir žuvo keli šimtai žmonių, Šiaurės Vakarų kalnų policija (North Weast Mounted Police) pradėjo griežčiau tikrinti valčių kokybę ir neleido moterims bei vaikams plaukti per slenksčius.[9] Be to, policija reikalavo, kad valtį su keleiviais per slenksčius valdytų tik turintys tam licenciją. Tokios paslaugos buvo mokamos, todėl kai kurie keliautojai prieš slenksčius tiesiog iškraudavo valtį ir paleisdavo tuščią pasroviui, vėliau už slenksčių bandydami vėl ją pasigauti. 1898 m. vasarą slenksčių zonoje įrengtas arklinis tramvajus, kuriuo už mokestį buvo galima pervežti ir krovinius, ir valtis.[1]

Buvo ir kitų, mažiau populiarių maršrutų iš Pietryčių Aliaskos pakrantės į Jukono aukštupį.

Kanadietiški maršrutai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stovyklavietė prie Pelio upės 1898 m.

Maršrutus, kuriais aukso ieškotojai keliavo į Klondaiką daugiausia Kanados teritorija, vadino Kanadietiškais. Jais daugiausia naudojojosi britai ir kanadiečiai, ne tik dėl patriotinių motyvų, bet ir, kad išvengtų amerikiečių muitinių.

Pirmasis, 1600 km ilgio maršrutas, prasidėjo Aškrofte, Britų Kolumbijoje, ėjo per pelkes, upių slėnius ir kalnus iki Glenoros, kur susijungė su Stikino upės maršrutu. Aškrofto maršrutu keliavo 1500 aukso ieškotojų, Stikino upės maršrutu – 5000. Abiejuose maršrutuose keliavimo sąlygos buvo sunkios – purvu ir plikledžiu keliaujantys gyvuliai nugaišdavo arba susižalodavo.[1]

Ne ką geresni buvo ir maršrutai iš Edmontono Albertoje. Vienas jų, vadintas „sausumos maršrutu“, prasidėjo į šiaurės vakarus nuo Edmontono, tęsėsi iki Taikos upės, kirto Liardo upę ir toliau iki Klondaiko. Skatindama keliautojus pasirinkti būtent šį maršrutą, Kanados vyriausybė pasamdė T.W.Chalmers bendrovę tako įrengimui. Vėliau takas vadintas Klondaiko taku arba Čalmerso taku. Kiti du, „vandens maršrutai“, daugiausia vedė upėmis: Vienas – Pelio upe iki Jukono, kitas – Makenzio upe iki Makfersono forto, paskui sausuma į Jukono fortą prie Jukono upės Aliaskoje. Iš ten iki Dosono dar buvo 640 km kelio Jukono upe aukštyn. Šiuos 3 maršrutus pasirinko apie 1660 keliautojų, iš kurių tik 685 pasiekė tikslą, praleidę kelyje apie 18 mėnėsių.

„Amerikietiškas“ maršrutas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Amerikietišku vadino maršrutą, kuris prasidėjo Valdizo uoste Aliaskos pakrantėje ir tęsėsi į šiaurę Aliaskos valstija iki Jukono upės. Juo norėta išvengti kanadiečių muitinių. Nuo 1897 m. apie 3500 vyrų ir moterų bandė pasiekti Klondaiką šiuo maršrutu. Tačiau pasirodė, kad Valdizo ledynas, skyręs uostą nuo Aliaskos vidinių sričių, buvo beveik neįveikiamas. Tik 200 žmonių sugebėjo juo užlipti iki 1899 m. Iš likusiųjų nemažai mirė nuo šalčio ir skorbuto.

Kiti aukso ieškotojai bandė įveikti Malaspinos ledyną kiek į rytus nuo Valdizo, bet jis pasirodė dar sudetingesnis. Tiems, kurie įveikė vieną, ar kitą ledyną, reikėjo įveikti ir šimtus kilometrų iki Dosono per laukinę negyvenamą dykynę. Niekam to padaryti nepavyko, keliautojai turėjo grįžti atgal tuo pačiu keliu, per ledynus. Tik 4 iš jų grįžo.

Sienų kontrolė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Policijos kontrolė Čilkute 1898 metais

Tikslios sienos Pietryčių Aliaskoje tarp JAV ir Kanados tuo metu dar nebuvo nustatytos, abi šalys pretendavo į Dajos ir Skagvėjaus uostus. Dėl keliautojų masių, didžiulių aukso kiekių bei valdžios atstovų trūkumo nuošaliose vietovėse, sienų kontrolės klausimas buvo politiškai jautrus. Karštligės pradžioje JAV vadovybė nusiuntė į Serkl Sičio gyvenvietę nedidelį kariuomenės dalinį, kurį galėtų panaudoti intervencijai į Klondaiką, jei tai būtų reikalinga. Tuo tarpu Kanados vyriausybė svarstė galimybę išvyti iš Jukono teritorijos visus amerikiečius. Abiems vyriausybėms pavyko susitarti, ir JAV leido kanadiečių ir britų laivams naudotis Dajos uostu, o Kanada – amerikiečiams ieškoti aukso Klondaike.[9]

Kanados Šiaurės vakarų kalnų policija perėmė Jukono teritorijos sienų kontrolę, o ten, kur sienos buvo ginčytinos, vykdė kontrolę tam patogiose vietose (pavyzdžiui, Čilkuto ir Baltojoje perėjose). Policininkų užduotis buvo užtikrinti, kad aukso ieškotojai kirstų Jukono teritorijos sieną su maisto atsargomis vieneriems metams, tikrinti nelegalių ginklų buvimą, neįleisti į Kanadą nusikaltėlių ir vykdyti muitinę kontrolę.[20] Pastaroji pareiga amerikiečių aukso ieškotojams ypač nepatiko – jie turėdavo mokėti 25% muito mokestį nuo savo krovinio vertės.

Aukso kasimo metodai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš 30–40 tūkstančių žmonių, kuriems pavyko pasiekti Dosoną aukso karštligės metu, tik 15–20 tūkstančių kasė auksą. Iš jų ne daugiau kaip 4 tūkstančiams pavyko aukso rasti, ir tik keli šimtai praturtėjo. Iki 1898 m., kai atvyko didesnė dalis aukso ieškotojų, visi geriausi upeliai jau buvo užimti senbuvių aukso ieškotojų ir tų, kurie atvyko pirmi metais anksčiau. Iki 1898 m. liepos Bonanzos, Eldorado, Hankerio ir Dominjono upeliai buvo užimti ir padalinti į 10 000 užregistruotų sklypų.

Grunto šildymas garais 1898 m.

Regionas buvo išvagotas aukso gyslomis, kurias vulkaninės jėgos iškėlė į žemės paviršių, o vandens srovės išplovė, sunešdamos į telkinius aukso grynuolių ir aukso dulkių pavidalu. Vieni telkiniai būdavo upių vagose, paprastai 4,5–9 m po žeme, kiti, senesnių srovių sunešti – kalvų šlaituose, šiuos telkinius vadindavo bench gold. Iš pradžių aukso ieškotojai manė auksą esant tik upių vagose, o 1897 m. pabaigoje pradėta kasti ir kalvose. Rasti aukso nebuvo paprasta, net tose vietose, kur jo rasdavo, jis nebuvo pasiskirstęs tolygiai.

Kasimą pradėdavo, pašalinant augmeniją ir sąnašas. Tada iškasdavo žvalgybines duobes.[9] Jei kuri iš duobių atrodydavo perspektyvi, kasimą tęsdavo iki pamatinės uolienos, kur paprastai būdavo daugiausia aukso.

Plovimo loviai kasykloje prie Bonanzos upokšnio 1899 m.

Klondaiko subarktiniame klimate amžinojo įšalo sluoksnis buvo tik 1,8 m po žemės paviršiumi. Tradiciškai auksą regione kasdavo tik vasaros mėnesiais, tačiau aukso karštinės metu toks delsimas buvo nepriimtinas. XIX a. pab. buvo prieinamos technologijos šios problemos sprendimui, tačiau aukso karštinės metu sunkių įrengimų atvežti į Klondaiką nepavyko.[21]

Kasėjai kurdavo laužus ir šildydavo žemę iki maždaug 36 cm gylio, kol ji suminkštėdavo, tada pašalindavo atitirpusio žvyro sluoksnį. Procesą pakartodavo, kol pasiekdavo auksą. Kai aukso kasėjas Luisas Rodsas tokiu būdu atšildęs žemę 15 pėdų gylyje pasiekė auksą,[22] visi aukso kasėjai sekė jo pavyzdžiu ir ėmė šildyti laužais gruntą. Pasak Pjero Bertono, visas Klondaikas skendėjo laužų dūmuose ir priminė pragarą. Laužus kūrendavo naktį, o dienos metu šalindavo atitirpusį dirvožemį.[22] Laužai išskirdavo kenksmingas dujas, kurias iš duobės pašalindavo dumplėmis ar kitomis priemonėmis.[23]

Aukso kasykla kalvos šlaite su dėžėmis auksui atskirti apie 1899 m.

1897–1898 m. buvo išrastas kitas, efektyvesnis būdas, vadinamas atitirpinimu garais. Šiuo būdu karštas garas iš kūryklos būdavo nukreipiamas tiesiai į sušalusį gruntą. Kadangi tam reikėjo papildomos įrangos, būdas nebuvo plačiai taikomas. Skirtingai nei Kalifornijos aukso kasyklose, hidraulinių mašinų Klondaike nenaudojo.[24]

Vasarą purvo plovimui ir aukso atskyrimui nuo lengvesnio žvyro naudojo vandenį.[25] Kasėjai įrengdavo specialius medinius 4,6 m ilgio plovimo lovius, per kuriuos plaudavo purvą. Vienam plovimo ciklui prireikdavo iki 20 tokių lovių.[9] Loviams reikėjo daug vandens, kurį gaudavo, užtvenkdami upelį, ar iškasdami griovį. Kalvų šlaituose esančiose aukso kasyklose vanduo nebuvo prieinamas, auksą nuo grunto atskirdavo specialiose dėžėse (Rocker box), kurias judindavo pirmyn ir atgal.[1]

Iškastą auksą kasėjai iškeisdavo į pinigus Dosono bankuose arba atsiskaitydavo juo su vietiniais prekybininkais vietoje pinigų.

Didžiausią pagreitį aukso karštligė įgavo 1900 m., kai regione buvo išgauta 33 t aukso. Skaičiuojama, jog per visą tą laikotarpį, kai Klondaike ritosi aukso banga, regione buvo iškasta 476 t gryno aukso.[1]

Kultūroje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1897 m. jaunasis Džekas Londonas pasiekė Klondaiką sunkiausiu keliu per Čilkuto perėją ir ten praleido žiemą. Dž. Londonas rėmėsi savo patirtimi tarp aukso ieškotojų kūriniuose „Baltoji iltis“, „Rytas aušta“, „Protėvių šauksmas“, „Smokas Belju“ ir kt., kuriuose aprašė Klondaiko aukso karštinę.

1925 m. buvo išleistas filmas „Aukso karštinė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Čarlis Čaplinas.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada. ISBN 0-385-65844-3.
  2. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 43. ISBN 0-385-65844-3.
  3. ↑ Julie Cruikshank. Reading Voices. Oral and Written Interpretations of the Yukon’s Past. Vancouver & Toronto: Douglas & McIntyre, 1991, p. 124.
  4. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 53. ISBN 0-385-65844-3.
  5. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 68-69. ISBN 0-385-65844-3.
  6. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 87. ISBN 0-385-65844-3.
  7. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 396. ISBN 0-385-65844-3.
  8. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 93. ISBN 0-385-65844-3.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 9,6 9,7 Winslow, Kathryn (1952). Big Pan-Out: The Klondike Story. London, UK: Phoenix House Ltd. OCLC 465425340.
  10. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 94–95. ISBN 0-385-65844-3.
  11. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 96. ISBN 0-385-65844-3.
  12. ↑ Fetherling, George (1997). The Gold Crusades: A Social History of Gold Rushes, 1849–1929. Toronto, Canada: University of Toronto Press. ISBN 978-0-8020-8046-2.
  13. ↑ Burnham, Frederick Russell (1926). Everett, Mary Nixon (ed.). Scouting on Two Continents. Garden City, New York, US: Doubleday, Page and Company. ISBN 978-1-4179-2318-2. OCLC 407686.
  14. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 275. ISBN 0-385-65844-3.
  15. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 106, 110, 114, 116. ISBN 0-385-65844-3.
  16. ↑ Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 106. ISBN 0-385-65844-3.
  17. ↑ Gardner, Matthew (2008). Western Canada. Bath, UK: Footprint. ISBN 978-1-906098-26-1.
  18. ↑ 18,0 18,1 Berton, Pierre (2001). Klondike: The Last Great Gold Rush 1896–1899. Toronto, Canada: Anchor Canada, p. 154. ISBN 0-385-65844-3.
  19. ↑ Porsild, Charlene (1998). Gamblers and Dreamers: Women, Men, and Community in the Klondike. Vancouver, Canada: University of British Columbia Press. ISBN 0-7748-0650-8.
  20. ↑ Morrison, William Robert (1985). Showing the Flag: The Mounted Police and Canadian Sovereignty in the North, 1894–1925. Vancouver, Canada: University of British Columbia Press. ISBN 978-0-7748-0245-1.
  21. ↑ Morse, Kathryn Taylor (2003). The Nature of Gold: An Environmental History of the Klondike Gold Rush. Seattle, US: University of Washington Press. ISBN 0-295-98329-9.
  22. ↑ 22,0 22,1 Berton, Pierre. Klondike: The Last Great Gold Rush, 1896–1899. — Random House of Canada, 2001. — 496 p. — ISBN 0-385-65844-3.
  23. ↑ The Chicago Record (1897). Klondike. The Chicago Record's Book for Gold Seekers. Chicago, US: Chicago Records Co. ISBN 978-0-665-10537-1.
  24. ↑ Adney, Tappan (1994). The Klondike Stampede. Vancouver, Canada: University of British Columbia Press. ISBN 0-7748-0489-0.
  25. ↑ Allen, Douglas W. (2007). "Information Sharing During the Klondike Gold Rush" (PDF). The Journal of Economic History. 67 (4): 1–24. doi:10.1017/S0022050707000459.
Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Kanadoje
Vakarų
Kanados vėliava
Kanados vėliava
Rytų
Šiaurės
Nematerialusis
Įrašų nėra


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Klondaiko_aukso_karštinė&oldid=7061403"