Kopa (knyga)

Kitos reikšmės – Kopa (reikšmės).

Kopa

Lietuviškas leidimas - „Eridanas“, Kaunas, 2002 m., 1-a knyga
Autorius	Frank Herbert
Žanras	Mokslinė fantastika
Serija	Kopa
UDK:	820(73)-31
Originalus leidimas
Pavadinimas	Dune
Šalis	JAV
Kalba	anglų
Leidykla	Chilton Books
Išleista	1965 m.
Formatas	kietais viršeliais
Puslapių	557
ISBN:	0399128964
ISBN-13:	9780399128967
OCLC:	987983643
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas	Kopa
Leidykla	Eridanas
Išleista	2002 m.
Vertėja	Rūta Steponavičiūtė
Formatas	minkštais viršeliais
Puslapių	Pirma knyga: 295 Antra knyga: 284
ISBN:	Pirma k.: 9955-10-033-8 Antra k.: 9955-10-034-6
ISBN-13:	Pirma k.: 9789955100331 Antra k.: 9789955100348
Lietuviškame leidime padalinta į dvi knygas.

Kopa (angl. Dune) – Frenko Herberto parašytas mokslinės fantastikos romanas, išleistas 1965 m. „Kopa“ gavo Hugo^[1] ir Nebula^[2] apdovanojimus ir yra viena garsiausių, įtakingiausių ir daugiausiai parduodamų mokslinės fantastikos knygų.^[3][4][5][6]

1957 m. Frank Herbert, dirbdamas žurnalistu, tyrinėjo Oregono kopas straipsniui apie Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento mėginimus žolės pagalba stabilizuoti slenkančias kopas. Straipsnis vadinosi „Jie sustabdė slenkantį smėlį“, tačiau Herbertas jo taip ir neužbaigė. Pirmą kartą nebaigtas straipsnis buvo publikuotas tik knygoje „Kelias link kopos“ (angl. The Road to Dune, 2005 m.) apie romano kūrimo istoriją. Visgi šis darbas paskatino Herberto domėjimąsi ekologija.^[7]

Rašyti „Kopą“ Herbertas pradėjo 1959 m.^[8], ir užtruko penkerius metus ieškodamas informacijos, rašydamas, perrašydamas. 1963 m. gruodį – 1964 m. vasarį rašytojas publikavo trijų dalių istoriją „Kopos pasaulis“ (angl. Dune World) fantastikos žurnale „Analog Science Fiction and Fact“. To paties žurnalo 1965 m. sausio – gegužės numeriuose dalimis publikavo ir tęsinį pavadinimu „Kopos pranašas“ (angl. The Prophet of Dune).^[7] Vėliau šiuos darbus Herbertas dar šiek tiek praplėtė, pakoregavo, ir mėgino išleisti kaip vieną knygą – „Kopa“, kurioje „Kopos pasaulis“ tapo pirmąja dalimi pavadinimu „Pirma knyga: Kopa“, o „Kopos pranašas“ – antrąją ir trečiąja dalimis „Antra knyga: Muad’dib“ bei „Trečia knyga: Pranašas“. Knygą išleisti atsisakė daugiau, nei dvidešimt leidyklų. Galiausiai 1965 m. rugpjūtį ją priėmė „Chilton Books“, iki tol leidusi tik automobilių remonto vadovėlius.^[9][10]

1966 m. „Kopa“ kartu su Roger Zelazny romanu „Šis nemirtingasis“ (angl. This Immortal) laimėjo Hugo premiją už geriausią fantastinį romaną. Tais pačiais metais buvo įsteigta Nebula premija, ir „Kopa“ tapo pirmąja ją laimėjusia knyga. Ji susilaukė palankių kritikų atsiliepimų, greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje, yra išversta į daugybę kalbų, iš viso 2016 m. jos buvo parduota virš 20 milijonų.^[11]

Kiekvienas knygos skyrius prasideda ištrauka iš fiktyvių princesės Irulan knygų. Šios knygos „Kopos“ veiksmo metu tame pasaulyje dar tik bus parašytos. Jos suteikia šiek tiek papildomo konktesto, įvairių detalių ir užduoda nuotaiką savo skyriui, padeda suprasti sudėtingą kūrinio pasaulį ir knygos temas.^[13][14][15]

„Kopa“ aptaria daug įvairių socialinių, religinių ir ekologinių temų. „Kembridžo mokslinės fantastikos kompanione“ knyga buvo pavadinta „pirmuoju planetinės ekologijos romanu“^[16] Romane išsamiai aprašoma Arakio planetos gamta ir ekologija. Savo laiku knyga padarė didelę įtaką ir suteikė įkvėpimo gamtosaugos judėjimų atsiradimui.^[17]

„Kopoje“ taip pat nagrinėjama, kaip žmonės ir jų socialinė santvarka gali keistis bėgant tūkstantmečiams. Technologijos čia specialiai nuslopintos (pvz., kompiuteriai uždrausti), ir didžiausias dėmesys skiriamas būtent žmonėms.^[18]

„Kopa“ yra viena įtakingiausių mokslinės fantastikos knygų, joje nagrinėjamos temos bei aprašytas „ateities viduramžių“ pasaulis, vėliau išpopuliarėjo fantastikoje ir buvo daug sykių naudotos kituose kūriniuose. Tarp „Kopos“ įkvėptų filmų yra rež. George Lucas „Žvaigždžių karai“^[4][19], Hayao Miyazaki anime „Nausikaja iš Vėjų slėnio“^[20] ir kiti. Taip pat knyga buvo daug sykių parodijuota: „Futuramoje“, „National Lampoon's Doon“ (1984 m.) ir kitur.

Arthur C. Clarke knygą pavadino unikalia, ir teigė nežinantis, su kuo būtų galima sulyginti jos reikšmę, išskyrus nebent „Žiedų valdovą“.^[10] Chicago Tribune teigė, kad „Kopa“ yra vienas iš modernios mokslinės fantastikos monumentų.

2019 m. lapkritį BBC įtraukė „Kopą“ į savo „šimto labiausiai įkvepiančių knygų“ sąrašą.^[21]

Įvairios vietovės Saturno palydove Titane yra oficialiai užvadintos pagal vietoves „Kopoje“: Arakio lyguma, Kaladano lyguma, Giedi lyguma ir kitos.^[22] 1971 m. Apollo 15 misijos astronautai „Kopa“ pagal knygą užvadino nedidelį kraterį Mėnulyje, pavadinimas 1973 m. oficialiai patvirtintas Tarptautinės astronomų sąjugos.^[23]

Pirmasis originalus „Kopos“ leidimas yra vertinamas knygų kolekcionierių, ir aukcionuose bei parduotuvėse „iš antrų rankų“ šio leidimo knygos yra parduodamos už 10 – 15 tūkst. JAV dolerių.^[24][25][26]

Frank Herbert vėliau parašė dar penkis knygos tęsinius: „Kopos mesijas“ (angl. Dune Messiah, 1969 m.), „Kopos vaikai“ (angl. Children of Dune, 1976 m.), „Kopos Dievas – Imperatorius“ (angl. God Emperor of Dune, 1981 m.), „Kopos eretikai“ (angl. Heretics of Dune, 1984 m.) ir „Kapitula: Kopa“ (angl. Chapterhouse: Dune, 1985 m.) „Kopos mesijas“ ir „Kopos vaikai“ tęsia Paul Atreides istoriją Arakio planetoje. „Kopos Dievas – Imperatorius“ aprašo Paulo sūnaus Leto II valdymą, trukusį tūkstantmečius, knygos siužetas prasideda maždaug 3500 metų po „Kopos vaikų“ įvykių. „Kopos eretikai“ pradėjo naują istoriją maždaug 500 metų po Leto II valdymo periodo, kurios centre – Bene Gesserit seserija. Šią istoriją tęsė „Kapitula: Kopa“, turėjo būti ir daugiau tęsinių, tačiau Frank Herbert mirė kitais metais po „Kapitulos“ išleidimo, ir serija liko nebaigta.

Po dviejų dešimtmečių „Dune“ sagą ėmėsi tęsti Frank Herbert sūnus Brian Herbert, kartu su rašytoju Kevin J. Anderson. 2006 m. išleista jų knyga „Kopos medžiotojai“ (angl. Hunters of Dune) tęsė „Kapitulos“ siužetą. 2007 m. išėjo sekantis tęsinys – „Kopos smėlio kirmėlės“ (angl. Sandworms of Dune).

1971 m. teises kurti filmą pagal „Kopą“ įsigijo kino studija „Apjac International“. Studija pasamdė režisierių Robert Greenhut ir planavo pradėti filmavimą 1974 m., tačiau 1973 m. mirė studijos vadovas Arthur P. Jacobs ir filmas taip ir nebuvo pradėtas statyti.

1974 m. gruodį teises perpirko Jean-Paul Gibon vadovaujamas prancūzų konsorciumas ir pasamdė avangardo režisierių Alejandro Jodorowsky.^[27] Jodorowsky planavo pastatyti 10 valandų trukmės filmą, labiausiai paremtą savo sapnais, tačiau kažkiek įtakotą ir „Kopos“. Šis mėginimas ekranizuoti knygą labiausiai išgarsėjo dėl didelio kiekio dalyvavusių, ar ketinusių dalyvauti, garsenybių: padišachą imperatorių turėjo vaidinti Salvadoras Dali, princesę Irulan – Amanda Lear, Baroną Harkoneną – Orson Welles, kunigaikštį Leto Atreides – David Carradine, Dankaną Idaho – Alain Delon, Feyd-Rautha Harkoneną – Mick Jagger. Garso takelį turėjo kurti Pink Floyd. Projekto menininkai ir dizaineriai buvo Jean Giraud (žinomas pseudonimu Mobijus), H. R. Giger ir Chris Foss. Mobijus kūrė personažų ir padarų išvaizdą, Chris Foss – kosminių laivų ir įvairių prietaisų išvaizdą, H. R. Giger buvo pradėjęs kurti Harkonenų tvirtovės išvaizdą. Iš 9,5 mln. dolerių biudžeto, 2 milijonai buvo išleisti dar nepradėjus filmuoti, scenarijus, pasak Franko Herberto, išaugo iki telefonų knygos dydžio, ir galutinė planuota filmo trukmė padidėjo iki 14 valandų. Jodorowsky planavo, kad reikės papildomo 15 mln. dolerių biudžeto, tačiau nei viena Holivudo studija nesutiko jo paremti, ir kūrimas buvo nutrauktas.^[28] Vėliau apie šį mėginimą ekranizuoti Herberto knygą buvo pastatytas filmas „Jodorowsky's Dune“ (2013 m., rež. Frank Pavich) ir kino bendruomenėje jam prigijo epitetas „geriausias niekada nesukurtas filmas“.^[28]

1976 m. teises perpirko Dino De Laurentiis ir 1978 m. pasamdė Franką Herbertą parašyti naują scenarijų. 1979 m. buvo pasamdytas režisierius Ridley Scott, Herberto scenarijaus buvo atsisakyta, Scott ir scenaristas Rudy Wurlitzer dirbo prie filmo apie septynis mėnesius, perrašė scenarijų tris kartus, galiausiai Ridley Scott nusprendė, kad projektas neturi ateities ir pasitraukė kurti savo filmą „Blade Runner“.

1981 m. De Laurentiis pasamdė tuo metu jauną ir neseniai išgarsėjusį režisierių David Lynch. Lynch nesidomėjo moksline fantastika, nebuvo skaitęs knygos, tačiau sutiko parašyti scenarijų ir režisuoti filmą.^[29] David Lynch režisuotas filmas galiausiai buvo išleistas 1984 m., tačiau pats Lynchas pasitraukė iš projekto dar prieš jį išleidžiant, dėl nesutarimų su studija dėl filmo trukmės ir scenų. Galutinę versiją montavo Dino De Laurentiis su dukterimi Raffaella. Filmo režisierius oficialiai yra „Alan Smithee“ – išgalvota pavardė, populiariai naudojama Holivude, kai tikrasis režisierius nenori su filmu sieti savo vardo. Filmas buvo nuostolingas, nepalankiai sutiktas žiūrovų ir kritikų.^[30]

2000 m. „Sci-Fi Channel“ išleido trijų dalių miniserialą „Frank Herbert’s Dune“, režisuotą John Harrison. Serialas buvo palankiai sutiktas kritikų, ir yra viena iš daugiausiai žiūrovų pritraukusių Sci-Fi kanalo transliacijų.

2020 m. „Legendary Entertainment“ studija ir režisierius Denis Villeneuve pabaigė kurti naujosios ekranizacijos pirmąją dalį, pastatytą maždaug pagal pirmąją knygos pusę. Ji turėjo būti išleista metų pabaigoje, tačiau dėl COVID-19 pandemijos studija nusprendė jį išleisti į kinus tik 2021 m. pabaigoje.^[31]

Pagal „Kopą“ sukurti ir išleisti penki kompiuteriniai žaidimai: nuotykinis-strateginis „Dune“ (1992 m.), realaus laiko strategijos pradininkas „Dune II“ (1992 m.), „Dune 2000“ (1998 m.), „Emperor: Battle for Dune“ (2001 m.) ir „Frank Herbert's Dune“ (2001 m.). Taip pat buvo pradėtas kurti, tačiau įmonei bankrutavus nutrauktas, realaus laiko strategijos žaidimas „Dune Generations“ (2001–2002 m.)^[32][33] Pirmasis žaidimas buvo dalinai paremtas David Lynch filmo „Kopa“ siužetu, ir jo personažų išvaizda sukurta pagal filmo personažus.

Be šių licencijuotų žaidimų, yra populiaru kurti „Kopos“ temos modifikacijas kitiems žaidimams, pvz., „The Dune Wars“ yra „Civilization IV: Beyond the Sword“ modifikacija, visiškai perdaranti „Civilizaciją“ į naują žaidimą.^[34] Taip pat gerbėjai romano pagrindu kuria MUD žaidimus^[35] bei žaidimus naršyklėms. 1992–1994 m. veikė PennMush pagrindu sukurtas tekstinis internetinis vaidmenų žaidimas pavadinimu „DuneMUSH“.^[36][37] Jį pakeitė „Dune III“, veikęs MushPARK serveriuose iki 2011 m.^[38]

1997 m. buvo pradėtas kolekcionuojamų kortų žaidimas tokiu pačiu pavadinimu „Dune“. Jį sukūrė ir platino „Last Unicorn Games“ ir „Five Rings Publishing Group“, vėliau perėmė „Wizards of the Coast“.^[39][40] Žaidimo gamyba nutraukta 1998 m.

„Last Unicorn Games“ taip pat išleido ir vaidmenų žaidimą „Kopos“ pasaulyje, pavadinimu „Dune: Chronicles of the Imperium“ (2000 m.) įmonę įsigiję „Wizards of the Coast“ vėliau pakeitė žaidimo mechaniką savąja D20 sistema. Kitą vaidmenų žaidimą pagal romaną, pavadinimu „Dune: A Dream Of Rain“ 2004 m. išleido „Evil Twin Games“.

Taip pat pagal „Kopą“ sukurti keturi stalo žaidimai: „Dune“ (1979 m., „Avalon Hill“), „Dune“ (1984 m., „Parker Brothers“), „Dune“ (2019 m., „Gale Force Nine“), „Dune: Imperium“ (2020 m., „DireWolf“).

Daug žaidimų, kurie nėra knygos ar pagal ją statyto filmo adaptacijos ir nevyksta „Kopos“ pasaulyje, naudoja įvairius šios knygos elementus. „Warhammer 40 000“ žaidimo kūrėjas Rick Priestley teigė, kad „Kopa“ buvo jo pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Šis žaidimas taip pat vyksta „ateities viduramžių“ pasaulyje.^[41] Vienas populiariausių knygos elementų žaidimuose yra gigantiški dykumoje gyvenantys ir po smėlį nardantys kirminai, sutinkami „Ark: Survival Evolved“, „Lost Souls“^[42] ir kitur.

• Oficialus knygų tinklalapis
• Dune Wiki