G. Vagnoriaus ministrų kabinetas
G. Vagnoriaus ministrų kabinetas | |
3-asis kabinetas | |
Gediminas Vagnorius | |
Darbą pradėjo | 1991 m. sausio 13 d. |
---|---|
Darbą baigė | 1992 m. liepos 21 d. |
Istorija | |
Seimas | AT-AS |
Ankstesnis | A. Šimėno |
Vėlesnis | A. A. Abišalos |
Gedimino Vagnoriaus ministrų kabinetas – 3-asis Lietuvos vyriausybės kabinetas nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sausio įvykiai ir naujos vyriausybės darbo pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1991 m. sausio 13 d. Vilniuje vyko kruvini sausio įvykiai. Ministras pirmininkas Albertas Šimėnas nepasirodė tą dieną rengiamuose posėdžiuose ir niekas negalėjo jo rasti (vėliau paaiškėjo, kad jis paliko Vilnių ir naktį praleido Druskininkuose[1]), todėl Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas iškart jį ir jo kabinetą atleido ir į vyriausybės vadovo pareigas paskyrė ekonomistą, signatarą ir deputatą Gediminą Vagnorių.[2] Jo vadovaujamas kabinetas darbą de facto pradėjo iškart, nuo 1991 m. sausio 13 d., nors programa patvirtinta ir įgaliojimai veikti suteikti buvo tik 1991 m. birželio 13 d.[3]
Darbo eiga ir nesutarimai, atsistatydinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ministrų kabinetas dirbo ilgiau nei metus, jo grūtį daugiausia lėmė daugumos pasikeitimas. G. Vagnorius buvo „Jungtinės Sąjūdžio“ parlamentinės grupės narys, kurios nariai iki 1991 m. pabaigos ir 1992 m. pradžios perėjo į „Nuosaikiųjų frakciją“. Tokie pakitimai vyriausybę padarė mažuma ir taip įsigalėjo „naujoji dauguma“ (iš centro ir kairiųjų jėgų susiformavusi dauguma)[4]. Galiausiai 1992 m. liepos 14 d. G. Vagnorius ir jo kabinetas turėjo atsistatydinti.[5] Į G. Vagnoriaus poziciją po savaitės buvo paskirtas verslininkas, mokslų daktaras, signataras ir kabineto ministras Aleksandras Algirdas Abišala, kuris ir suformavo 4-ąją vyriausybę.[2]
Darbo rezultatai: reformos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]G. Vagnoriaus kabinetas pradėjo reformas, būtinas norint pereiti į rinkos ekonomiką, įskaitant valstybės turto ir kolūkių privatizavimą, valiutos reformą. Tačiau kai kurios pertvarkos buvo kritikuojamos kaip skubotos ir neefektyvios, kaltinamos dėl greito ekonominės veiklos nuosmukio.[5]
Kabinetas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šie ministrai dirbo trečiajame ministrų kabinete:
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ A. Šimėnas atskleidė, kur slėpėsi per Sausio 13-ąją
- ↑ 2,0 2,1 Po 1990 metų Archyvuota kopija 2021-12-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 3,0 3,1 Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė 1991–1992
- ↑ Kaip 1992 m. įtvirtinta šiandieninė rinkimų sistema: politikų ginčai ir rinkimų datą lėmusi moneta
- ↑ 5,0 5,1 Vienuolika metų – dvylika premjerų
- ↑ „Dėl Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pavaduotojo“. 1991 m. sausio 23 d. nutarimas Nr. I-996. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-10.
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRO PIRMININKO PAVADUOTOJO PASKYRIMO
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS EKONOMIKOS MINISTRO
- ↑ 9,0 9,1 DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS EKONOMIKOS MINISTRO PASKYRIMO
- ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 DĖL KAI KURIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRŲ PASKYRIMO
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS MINISTRO PASKYRIMO
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ŪKIO MINISTRO ATSISTATYDINIMO
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS MIŠKŲ ŪKIO MINISTRO PASKYRIMO
- ↑ POTVARKIS
- ↑ POTVARKIS
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TARPTAUTINIŲ EKONOMINIŲ SANTYKIŲ MINISTRO PASKYRIMO
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTRO
- ↑ Laikinai vykdyti atsistatydinusio ministro pareigas buvo patikėta VRM Policijos departamento generaliniam komisarui, ministro pirmajam pavaduotojui Petrui Liubertui. Tačiau pats ministro postas liko neužimtas. https://vrm.lrv.lt/uploads/vrm/documents/files/LT_versija/Veikla/Vidaus%20reikal%C5%B3%20istorija/8dalis.pdf Archyvuota kopija 2016-08-27 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTRO PASKYRIMO
|