Friedrich Paulus

Frydrichas Paulius vok. Friedrich Paulus
Frydrichas Paulius
Gimė	1890 m. rugsėjo 23 d. Gukschagenas, Vokietijos imperija
Mirė	1957 m. vasario 1 d. (66 metai) Dresdenas
Veikla	vokiečių karinis veikėjas
Vikiteka	Friedrich Paulus

Frydrichas Paulius (vok. Ernst Friedrich Paulus, 1890 m. rugsėjo 23 d. Breitenau, Hesenas – 1957 m. sausio 1 d. Drezdene, Vokietija) – vokiečių karininkas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis, generolas feldmaršalas.^[1]

Labiausiai žinomas kaip Šeštosios armijos vadas, Fall Blau metu organizavęs puolimą Stalingrado kryptimi. Stalingrado mūšis baigėsi pražūtingai hitlerinei Vokietijai – sovietams laimėjus feldmaršalas su visais vadovautais kariuomenės daliniais pasidavė į nelaisvę 1943 m. sausio 31 d.

Gimė ir užaugo tarnautojo šeimoje. Tėvas – Heseno apskrities žemės ūkio valdybos inspektorius. Šeima gyveno tėvo paveldėtame name. Feldmaršalo brolis (g. 1897 m. sausio 3 d.) dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, leitenantas; po karo 20 metų dirbo kūno kultūros mokytoju Gizene, Vetclare, 1935 m. buvo „Hitlerio jaunimo“ (Hitlerjugendo) organizacijos sporto mokytojas Berlyne; Nacionalistų partijos narys. Feldmaršalo sesuo Kornelija Paulus (g. 1899 m. balandžio 26 d.) 1926–1936 m. tarnavo Štutgarte penktosios karinės apygardos valdyboje. Nuo 1936 m. dirbo Berlyne, administracijos ir ūkio valdybos inžinerijos – technikos inspekcijoje.

Žmona Elena Konstancija Paulus (g. 1889 m. balandžio 25 d. Bukarešte), kilusi iš kilmingos rumunų šeimos. Dukra Olga-Konstancija fon Kutcšenbach (g. 1914 m. sausio 5 d.) Sūnus Ernstas Aleksanderis (g. 1918 m. balandžio 11 d.) Antrasis sūnus dvynys Frydrichas Efremas, tankistas (žuvo būdamas kapitonu, 1944 m. vasario 29 d. Italijos fronte).

1909 m. Kaselyje baigė klasikinę Kaizerio Vilhelmo gimnaziją, Marburgo universiteto Teisės fakultete 2 semestrus studijavo teisę, tačiau studijas nutraukė, nusprendęs, kad teisė – ne jo pašaukimas. Negalėdamas kitaip realizuoti savo potraukio karinei tarnybai, eiliniu savanoriu įstojo į 111-ąjį pėstininkų pulką.

Nuo 1910 m. rudens iki 1911 m. vasaros mokėsi Engerso prie Reino karo mokykloje, kurią baigęs gavo leitenanto laipsnį. 1911–1940 m. – pėstininkų leitenantas, būrio vadas, po to – pėstininkų pulko bataliono adjutantas. Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, – vyresnysis leitenantas, kuopos vadas, Vakarų ir Balkanų frontuose kovojusio pulko adjutantas. Baigiantis karui jam suteiktas kapitono laipsnis. Po karo tęsė tarnybą Reichsvero 13-ajame pėstininkų pulke, įvairiose štabo karininko pareigose.

1927–1930 m. vadovavo pėstininkų kuopai. 1930–1934 m. Generalinio štabo akademijoje dėstė karo istoriją ir taktiką. Dėstytojaudamas tapo majoru, o po to – pulkininku leitenantu. 1934–1935 m. vėl tarnavo koviniame padalinyje, vadovavo tryliktosios pėstininkų divizijos motožvalgybos batalionui. Gavo pulkininko laipsnį.

1935–1939 m. vadovavo šešioliktojo tankų korpuso štabui. 1939 m. tapo generolu majoru. Tais pačiais metais buvo paskirtas dešimtosios armijos štabo viršininku (vėliau, kad suklaidintų priešą, tą armiją pavadino 6-ąja, F. Paulius tapo 6-osios armijos štabo viršininku). 1940 m. tapo generolu leitenantu. Vadovavo Vermachto 6-ajai armijai Stalingrado mūšyje.

1942 m. pradžioje vietoje V. fon Reichenau buvo paskirtas nacistinės Vokietijos šeštosios armijos, veikusios Rytų fronte, vadu. Nepaisydamas beviltiškos kariuomenės padėties, klausydavo A. Hitlerio nurodymų. Jam buvo nurodyta laikyti Stalingradą ir kovoti iki paskutinio kareivio, o praradus Stalingradą jam buvo liepta nusišauti. Hitleris tikėjosi, kad Paulius laikys Stalingradą iki mirties, nes Vokietijos istorijoje nebuvo nė vieno feldmaršalo pasidavusio į nelaisvę. Hitlerio teigimu, Paulius Vokietijos karininkams padarė didelę gėdą. Puolant Tarybų Sąjungos kariuomenei išlaikyti Stalingradą buvo neįmanoma. Vokietijos kariuomenė buvo praradusi daug karių. Užėmus sovietams aerodromą vokiečiai nebegalėjo perduoti maisto davinio kareiviams, maistą mesdavo iš lėktuvų. Vokietijai patyrus didelius nuostolius, G. Žukovo vadovaujamiems Raudonajai armijai daliniams buvo nesunku sutriuškinti F. Pauliaus vadovautas pajėgas. 1943 m. sausio 31 d. pasidavė į nelaisvę. Hitleris tikėjosi, kad Paulus nusižudys (kiekvienam karininkui buvo duotas pistoletas ar vaistai, kad gresiant nelaisvei nusižudytų). Prieš pat pasidavimą buvo paaukštintas į feldmaršalus. Patekęs į nelaisvę ten rašė savo dienoraštį, dalyvavo Niurnbergo teisme. Nelaisvėje dar tikėjo Vokietijos pergale. Praradęs tikėjimą Vokietijos pergale ir pasitikėjimą fiureriu įstojo į Vokiečių karininkų sąjungą.

Į nelaisvę buvo paimtas 1943 m. sausio 31 d. su visa vadovauta kariuomene. Buvo nuolat kalbinamas generolų įstoti į nelaisvėje įkurtą „Vokiečių karininkų sąjungą", kuri buvo už taikią Vokietiją ir jos kapituliaciją. „Vokiečių karininkų sąjunga" norėjo nuversti Hitlerį ir jo visą nacistinę valdžią. Pats į sąjungą įstojo 1944 m. rugpjūčio 8 d. Didelis paskatinimas įstoti į sąjungą buvo pasikėsinimas į Hitlerį. Feldmaršalas tapo svarbiu nacių režimo kritiku. Prieš nacistinę valdžią jis pasisakydavo ir per radiją. Paulus buvo prieš Vokietijos padalijimą – Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją, nes manė, jog atstatyti šalį galima tik būnant vieningiems ir šalies ekonomiką į dvi dalis padalyti yra katastrofiška (pats norėjo iš nelaisvės būti perkeltas į Rytų Vokietiją).

Taip pat dalyvavo Niurnbergo teisme, kuriame atskleidė daug kitų karo nusikaltėlių savo paliudijime. Nelaisvėje mokėsi rusų kalbos, kol pagaliau pradėjo rašyti laiškus rusiškai, vienas iš jų buvo naujųjų sveikinimas Stalinui. Dėl sveikatos pablogėjimo buvo dažniau išleidžiamas į teatrą, į muziejus ir kitokias kultūrines vietas. Iš nelaisvės jį paleido 1953 m. – beveik vėliausiai iš visų belaisvių. Mirė 1957 m. Dresdene, Rytų Vokietijoje, kur dirbo policijos inspektoriumi.