Etelvulfas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą. |
Etelvulfas | |
---|---|
Vesekso karalius | |
Etelvulfas | |
Vesekso dinastija | |
Gimė | 795 m. |
Mirė | 858 m. sausio 13 d. (~63 metai) |
Tėvas | Egbertas |
Vaikai | Alfredas Didysis |
Vesekso karalius | |
Valdė | 802 m. – 839 m. vasario 4 d. (~37 metai) |
Pirmtakas | Egbertas |
Įpėdinis | Etelbaldas |
Vikiteka | Etelvulfas |
Etelvulfas (s. angl. Æthelwulf) (795–858 m. sausio 13 d.) – Vesekso karalius. Valdė 839–858 metais. Egberto ir Redburgos sūnus. Silpno ir neatsargaus Etelvufo tėvas nuo vaikystės skyrė prie dvasinio pašaukimo ir patikėjo jo auklėjimą kunigams. Visam gyvenimui jis liko nuoširdus krikščionis, dvasininkijos globėjas, turėjo didelę pagarbą Romos popiežiui. Jis įkūrė daug vienuolynų ir daug aukojo šventykloms.
Vikingų užpuolimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visas valdymo dvidešimtmetis praėjo žiauriose karuose su danais ir norvegais. Pirmame mūšyje prie Šarmuto jis patyrė pralaimėjimą. Pasinaudojus Etelvulfo pralaimėjimu velsiečiai prisijungė prie vikingų ir jų kovose su Veseksu. Kasmet vikingai pasirodydavo tai vienoje tai kitoje šalies pusėje, išsilaipindavo į krantą ir darydavo baisius niokojimus. 842 metais, kaip praneša kronikai, „buvo didelės pjautynės Londone, Kventovike ir Ročestery“.
Šeima
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]835 metais Etelvulfas vedė Osburgą, savo dvariškio Oslako dukrą. Tas Oslakas buvo palikuonis Stufo ir Vitgaro, dviejų brolių ir grafų, kurie gavo valdyti Vaito salą iki jo dėdės, karaliaus Kerdiko ir jo sūnaus Kinriko, jų pusbrolio. Etelvulfas nuo savo žmonos turėjo šešis vaikus: dukterį Etelsvitą (m. 888), kuri 853 metų balandį buvo ištekinta už Burgredo, Mersijos karaliaus, ir penkeris sūnus – Etelstaną, Etelbaldą, Etelbertą, Etelredą I ir Alfredą Didijį.
Nuo savo antros žmonos, Judifos, jis turėjo dukterį, taip pat Judifą, vokiečių grafo Eticho žmoną.
Etelvulfo paveldėtoju tapo jo sūnus Etelbaldas.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Этельвульф // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.
- Северная Европа // Правители Мира. Хронологическо-генеалогические таблицы по всемирной истории в 4 тт. / Автор-составитель В.В. Эрлихман. – Т. 2.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|