[go: up one dir, main page]
Pereiti prie turinio

Jean Auguste Dominique Ingres

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Engras)
Žanas Ogiustas Dominikas Engras
Ž. O. D. Engro „Autoportretas su palete“ (1804)
Gimė 1780 m. rugpjūčio 29 d.
Montobanas, Prancūzija
Mirė 1867 m. sausio 14 d. (86 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas (-a) Per Lašezo kapinėse
Tautybė prancūzas
Tėvas Jean-Marie-Joseph Ingres
Motina Ana Moulet
Sutuoktinis (-ė) Madeleina Šapel (1813–1849), Delfina Ramel (1852–1867).
Veikla tapytojas
Sritis neoklasicizmas
Organizacijos Villa Medici
Pareigos Villa Medici direktorius (1835–1840).
Alma mater Académie de Toulouse, Vila Medici
Žymūs apdovanojimai

Prix de Rome (1801), Garbės Legiono Kryžius (1824).

Vikiteka Jean Auguste Dominique Ingres
Parašas

Žanas Ogiustas Dominikas Engras[1] (pranc. Jean-Auguste-Dominique Ingres; 1780 m. rugpjūčio 29 d. – 1867 m. sausio 14 d.) – XIX a. prancūzų neoklasicizmo tapytojas. Vienas žymiausių Europos dailininkų-neoklasicistų. Garsiausiu jo kūriniu laikoma „Didžioji odaliska“. Tarp kitų gerai žinomų paveikslų minimi: „Turkiška pirtis“, „Šaltinis“.

Gyvenimas (1780–1834)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žanas Ogiustas Dominikas Engras gimė 1780 m. Montobane pietų Prancūzijoje. Jo tėvas Jean-Marie-Joseph Ingres (Žanas Marija Žozefas Engras, 1755–1814) buvo santykinai nesvarbus menininkas, kilęs iš Tulūzos miesto. Pastarsis 1777 m. rugpjūčio 12 d. vedė neraštingą, perukų kirpėjo dukrą Ana Moulet (1758–1817). Būsimo dailininko tėvas daugiausiai užsiėmė interjero dekoru, freskų tapymu, sodų puošybą bei nutapė keletą paveikslų bažnyčioms. Taip pat skaitė paskaitas įvairiose vietos institucijose. O prieš Prancūzijos revoliuciją atidarė privačią dailės mokyklą. Būtent tėvo dėka Žanas Ogiustas Dominikas Engras mokėsi piešti, o muzikos kaip hobio. Galop, sukakus vienuolikai, 1791 m., tėvas jį atidavė mokytis pas Žozefą Roques (paskutiniojo Prancūzijos karaliaus tapytojo Joseph-Marie Vien mokinys), Tulūzos akademijoje. 1797 m. jis išvyko į Paryžių, kur tapo Žako Lui Davido studijos nariu bei vienu geriausių mokinių. Jo jaunystės laikų portretas dažnai identifikuojamas, kaip Georges Rouget atvaizdas. 1801 m. Engras laimėjo Romos premiją už paveikslą „Agamemnono pasiuntiniai pas Achilą“.

„Rodžeris išgelbsti Andželiką“, 1819 m. vienas „Trubadūrų stiliaus“ paveikslų

1806 m. dalyvaudamas Didžiajame Salone Engras pateikė triptiką „Napoleonas soste kaip Jupiteris“, Riviere poros portretus ir „Autoportretą su palete“, bet salono žiuri jų nepripažino. Išpeikė kaip per daug senamadiškus bei primityvius. Tais pačiais metais Engras išvyko į Italiją ir ten pragyveno keturiolika metų. 1808 m. Paryžiaus Akademijai pareikalavus parodyti studijų rezultatus Engras išsiunčia tris paveikslus „Edipas ir Sfinksas“, „Jupiteris ir Tetidė“ (pagal Homero „Iliados“ vieną iš senų) ir „Didžioji besimaudančioji“ taip pat žinoma kaip „Valpinsono besimaudančioji“. Deja, akademiją juos negailestingai sukritikuoja apšaukdama dailininką propaguojantį senas pažiūras.

1810 m. baigėsi jo stipendijos laikotarpis, tačiau dailininkas nusprendė likti Romoje. Nuo 1811 m. Engras pasieke savo kūrybos viršūnę, tapydamas aukštų valdininkų portretus, pavyzdžiui, policijos šefo ar pašto viršininko. Už ką yra labai vertinamas.

1812 m. Engras gavo pasiūlymą ištapyti Napoleono žmonos saloną, kuriame jis nutapė „Romulas nugali karalių Akroną“ bei imperatoriaus miegamajame − „Osiano sapną“. Tai milžiniški paveikslai, kuriems įtakos turėjo senovės Graikijos Partenono frizai.

1814 m. pavasarį kelerius metus Engras praleido Napoleono sesers, Neapolio karalienės Karolinos Murat rūmuose, kur nutapė keletą paveikslų tarp jų, pačios karalienės portretą, gedulo rūbais. Po Napoleono valdžios žlugimo dailininką ištiko krizė, keletą metų iki Burbonų dinastijos restauracijos jis savo pragyvenimui tapė mažos apimties paveikslus, dažniausiai anglų turistams, keliaujantiems po Italiją ar Romą, tačiau giliai širdyje jis vis dar save laikė istorinio žanro tapytoju.

„Napoleonas soste kaip Jupiteris“ 1806 m. Armijos muziejus, Paryžius, Prancūzija.

Burbonams grįžus į valdžią Engras vėl gavo užsakymų. Nutapė keletą religinių paveikslų, taip pat įsitraukė į vokiečių menininkų, pasivadinusių Nazarėnais, grupę ir tapė religinius paveikslus, kurių, deja, išliko vos keletas. Taip pat tapė „Trubadūrų stiliaus“ paveikslus, kurie ypač suklestėjo pirmoje XIX a. pusėje. Tai paveikslai, kurie tapomi remiantis Dante ar kitais viduramžių autorių kūriniais.

1820 m. Engras praleido Florencijoje, kur Uficų galerijoje kopijavo viduramžių bei renesanso dailininkų paveikslus. Taip pat keliavo po Toskanos apylinkes. 1824 m. Engras gavo užsakymą nutapyti savo gimtojo miesto katedros altoriui paveikslą, kurį tais pačiais metais atgabeno į Paryžiaus Saloną. Paveikslas „Liudviko XIII priesaika“ susilaukė salono žiuri ir kitų dailininkų pripažinimo ir Prancūzijos karalius Engrui įteikė Garbės Legiono kryžių bei paskyrė teisėtu Akademijos nariu. Sulaukęs tokios sėkmės dailininkas persikėlė į Paryžių. Tapydamas paveikslus ir rodydamas juos Paryžiaus Salone Engras susidūrė su augančia kova tarp klasicistų ir romantikų mokyklų. Jo paveikslai išstatyti 1827 m. priešais romantikų mokyklos atstovo Eženo Delakrua paveikslus. Žymiausias Engras paveikslas „Homero Apotezė“, kuris tapytas kaip freska, buvo įstatytas į lubas Luvro muziejaus naujosiose salėse, Salone išstatytas priešais E. Delakrua paveikslą „Sardanapalo mirtis“. Šio dailininko paveikslas bus labiau vertinamas dėl laisvų potėpių bei nuožmios kompozicijos. Tokiu būdu Engras vėl imtas laikyti senamadišku, pernelyg tikroviškai tapančiu dailininku, visiškai atsisakančiu paklusti naujovėms.

1825 m. pabaigoje Engras atidarė Paryžiuje savo nuosavą studiją, Voltero krantinėje, kurioje mokė pagal Davido darbo principus. Šioje mokykloje iki jos uždarymo 1834 m. mokėsi daugiau kaip 150 studentų tarp jų tokie meistrai kaip Anri Lemanas, Flandrinis ar P. Šenavardas. 1829 m. gruodį jis tapo École des Beaux-Arts (Aukštosios dailės mokyklos) profesoriumi. Po kelerių metų 1832 m. Engras nutapė „Liudviko Fransua Bertino portretą“, kuris laikomas buržuazinio sluoksnio ikona ir E. Manė vėliau pavadintas „Buržuazijos Buda“. Tačiau 1834 m. Engras priėmė pasiūlymą tapti Prancūzijos Akademijos Romoje direktoriumi ir išvyko atgal į Italiją. Po viešo vieno iš jo religinių paveikslų sukritikavimo Paryžiaus Salone Engras nustojo dalyvauti Salono pristatymuose ir demonstravo savo darbus asmeninėje studijoje.

Antroji kelionė į Romą ir paskutinieji metai (1834–1867)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1835 m. sausio 4 d. Engras atvyko į Romą ir perėmė Medičių vilos valdymą į savo rankas. Jo direktoriavimo metu Medičių vila buvo papildyta naujomis knygomis bibliotekoje, įvykdyta daug reformų meninėje – mokomojoje studentų praktikoje. Medičių vila tapo viena iš svarbiausių socialinių vietų Romos mieste. Joje buvo rengiami muzikos vakarai, koncertai. Kviečiami žymūs dailininkai, skulptoriai, architektai, rašytojai. Kai kuriuose pasirodymuose dalyvaudavo net pats Engras, kuris garsėjo išlavintu muzikos skoniu.

Gyvendamas Romoje jis nenustojo dirbti ir tyrinėti senovinių paveikslų, freskų, mozaikų. Važinėjo į trumpas keliones po Italiją, aplankė Sieną, Raveną, Urbiną ir pan. Tapyboje Engras vėl grįžta prie orientalistinių motyvų ir nutapė paveikslą „Odaliska su verge“. Prieš pabaigiant direktoriavimą Akademijoje Engras gavo užsakymą iš Orleano kunigaikščio nupatyti istorinį paveikslą. Engras nutapė „Antiochą ir Stratonikę“, kuris bus pademonstruotas Paryžiuje, Tiuilri rūmuose 1840 m. ir susilauks didžiulės šlovės. Engras buvo pakvietas į Prancūziją nutapyti kelių milžiniškų paveikslų kunigaikščių rūmams, jis sutiko ir kitais metais grįžo į Paryžių.

„Osiano sapnas“, 1813 m.

Paskutinius savo gyvenimo metus Engras daugiau nesukūrė jokių naujų paveikslų ar kompozicijų, o pertapė arba taisė senąsias drobes, pvz., „Edipas ir sfinksas“. Keli mėnesiai prieš mirtį jis nukopijuoja Džoto freską, kuri laikoma paskutiniu jo darbu. Engras mirė 1867 m. sausio 14 d. Paryžiuje. Palaidotas Per Lašezo kapinėse.

1854 m. jo gimtajame Montobane įkurtas Engro muziejus, kuriam pats dailininkas padovanojo penkiasdešimt savo darbų iš įvairių tapybos periodų, taip pat begalę eskizų bei antikvarines vazas. Pats redagavo ekspozicijos katalogo sudarymą. Šis muziejus veikia iki šiol.

Šeima

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1806 m. vasarą Engras susižiedavo su tapytoja Marija Ana Žiuli Fiorester (gimusią 1782 m.) deja, sužadėtuvės truko nepilnus metus ir, Ž. A. D. Engrui atsisakius palikti Romą ir grįžti į Paryžių, buvo nutrauktos. Apie pirmuosius savo studijų metus Engras plačiai rašo savo laiškuose Žiuli Fiorester.

1813 m. gruodžio 4 d. Engras vedė Madeleiną Šapel (1782–1849), su kuria pragyveno iki jos mirties.

Po jos mirties 1852 m. vedė antrą kartą Delfiną Ramel (1808–1887). Savo draugo Markotės Argenteull’io giminaitę ir su ja išgyveno iki savo mirties. Santuoka su šia moterimi buvo laiminga jau nuo pat pirmųjų metų nors juos skyrė ir didelis amžiaus skirtumas.

„Didžioji odaliska“ (1814)

Tapybos bruožai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Engras tapė daugiausiai religines, mitologines scenas bei portretus. Studijuodamas Romoje bei keliaudomas po Italiją susidomėjo ir kopijavo Rafaelio, Mikelandželo, Džoto, Mazačo darbus. Domėjosi ankstyvosios Italijos menu. Kopijavo Pizos bažnyčių freskas. Mokėsi panelių tapybos. Daug dėmesio skyrė peizažiniams Romos eskizams, kuriuos vėliau pritaikė daugelyje savo portretų bei mitologinių senų. Paliko daugiau nei 4000 piešinių.

Engras taip pat pažįstamas iš turkiškų motyvų, dažniausiai jis tapo nuogas moterų figūras (iš nugaros), jos pasikartoja daugelyje jo paveikslų, pavyzdžiui, „Turkišta pirtis“, „Didžioji odaliska“. Daugelis jo darbų šiais laikais lyginami su kubizmo kūriniais. Engras taip pat garsėjo tuo, jog savo portretuose esančius žmones tapydavo elegantiškomis pozomis, o savo parašus padėdavo taip pat neįprastai, pavyzdžiui, jo parašų randama ant nutapytų biustų posdamentų, vizitinių kortelių ir panašiai. Kai kurie mokslininkai tokį tapymo stilių laiko maivymusi. Jo tapybos įtaka atsispindėjo ankstyvuosiuose impresionistų darbuose, nes daugelis impresionistų dailininkų mokėsi pas Ž. O. D. Engro studijos mokinius, todėl jis laikomas impresionistų tapybos protėviu.

Mokiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ž. O. D. Engro studijoje mokėsi daugybė būsimųjų Prancūzijos tapytojų, todėl čia pateikiama tik keletas iš jų:

  • Louis Adolphe Besnard – istorinio žanro tapytojas.
  • Victor Bodinier (1798 – ?) – tapo mokiniu 1828 m.
  • Clément Boulanger,
  • Auguste Charpentier (1813–1880),
  • Théodore Chassériau,
  • Michel Dumas (1812–1885) – tapo mokiniu 1834 m.
  • Amaury-Duval,
  • Jean Hipollyte Flandrin (1829–1864),
  • Émile Hirsch,
  • Romain Cazes,
  • Louis Janmot,
  • Alexandre Mauvernay,
  • Charles Nègre – tapytojas ir fotografijos pionierius,
  • Clément Pruche – karikatūristas,
  • Louis Adolphe Salmon (1806–1895) – laimėjo antrąją vietą grand prix de Rome varžybose už graviūrą 1834 m.
  • Jules-Claude Ziegler,
  • Frédéric Peyson

Galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveikslų sąrašas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Engro kapas Per Lašezo kapinės, Paryžiuje, Prancūzijoje

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Arikha, Avigdor. J.A.D. Ingres: Fifty Life Drawings from the Musée Ingres at Montauban. Houston: The Museum of Fine Arts, 1986. ISBN 0-89090-036-1
  • Barousse, Pierre. The drawings of Ingres or the poetry in his work. In Ingres: Drawings from the Musee Ingres at Montauban and other collections (catalogue), Arts Council of Great Britain, 1979. ISBN 0-7287-0204-5
  • Benjamin, Robert. Ingres chez Les Fauves. In Siegfried, S. L., & Rifkin, A. Fingering Ingres. Oxford: Blackwell, 2001. ISBN 0-631-22526-9
  • Boswell, John & Strickland, Carol. The annotated Mona Lisa: a crash course in art history from prehistoric to post-modern. Andrews McMeel Publishing, 1992. ISBN 0-8362-8005-9
  • Clay, Jean. Romanticism. New York: Vendome, 1981. ISBN 0-86565-012-8
  • Coli, Jorge. Pintura sem Palavras, ou Os paradoxos de Ingres. In Novaes, Adauto et al. Artepensamento. Editora Companhia das Letras, 1994. ISBN 85-7164-417-9
  • Cohn, Marjorie B.; Siegfried, Susan L. Works by J.-A.-D. Ingres in the collection of the Fogg Art Museum. Cambridge: Fogg Art Museum, 1980.
  • Condon, Patricia, et al. In Pursuit of Perfection: The Art of J.-A.-D. Ingres. Louisville: The J. B. Speed Art Museum, 1983. ISBN 0-9612276-0-5
  • Delaborde, Henri. Ingres, sa vie et ses travaux, 1870.
  • Encyclopædia Britannica Online. J.-A.-D. Ingres. 24 May. 2009
  • Gowing, Lawrence. Paintings in the Louvre New York: Stewart, Tabori & Chang, 1987. ISBN 1-55670-007-5
  • Guégan, Stéphane; Pomaréde, Vincent & Prat, Louis-Antoine. Théodore Chassériau, 1819–1856: the unknown romantic. New Haven and London: Yale University Press, 2002. ISBN 1-58839-067-5
  • Mongan, Agnes; Naef, Dr. Hans (1967). Ingres Centennial Exhibition 1867–1967: Drawings, Watercolors, and Oil Sketches from American Collections. Greenwich: New York Graphic Society.
  • Parker, Robert Allerton. Ingres: The Apostle of Draughtsmanship“. International Studio 83 (March 1926): pp 24–32.
  • Prat, Louis-Antoine. Ingres. Milan: 5 Continents, 2004. ISBN 88-7439-099-8
  • Ribeiro, Aileen. Ingres in Fashion: Representations of Dress and Appearance in Ingres’s Images of Women. New Haven and London: Yale University Press, 1999. ISBN 0-300-07927-3
  • Rifkin, Adrian. Ingres then, and now. Routledge, 2000. ISBN 0-415-06698-0
  • Shelton, Andrew Carrington. Ingres and his critics. Cambridge University Press, 2005. ISBN 0-521-84243-3
  • Schneider, Pierre. Through the Louvre with Barnett Newman. ARTnews (June 1969): pp 34–72.
  • Schwartz, Sanford. Ingres vs. Ingres. The New York Review of Books 53:12 (2005): pp 4–6.
  • Siegfried, S. L., & Rifkin, A. Fingering Ingres. Oxford: Blackwell, 2001. ISBN 0-631-22526-9
  • Tinterow, Gary; Conisbee, Philip, et al. Portraits by Ingres: Image of an Epoch. New York: Harry N. Abrams, Inc. 1999. ISBN 0-300-08653-9
  • Turner, J. From Monet to Cézanne: late 19th-century French artists. Grove Art. New York: St Martin’s Press, 2000. ISBN 0-312-22971-2
  • Wedmore, T. Ingres. The Contemporary Review. London: Alexander Straham Publisher. Vol V. Maio-agosto de 1867

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ limis.lt
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jean_Auguste_Dominique_Ingres&oldid=7360480"