[go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Engelbert Humperdinck (1854)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Apie britų pop dainininką skaitykite Engelbert Humperdinck
Engelbertas Humperdinkas
Gimė 1854 m. rugsėjo 1 d.
Zygburgas, Vokietija
Mirė 1921 m. rugsėjo 27 d. (67 metai)
Noištrelicas, Vokietija
Palaidotas (-a) Štansdorfas
Sutuoktinis (-ė) Hedwig Taxer
Veikla kompozitorius, muzikos dėstytojas
Žinomas (-a) už „Jonukas ir Grytutė“ (1893)
Vikiteka Engelbert Humperdinck (1854)

Engelbertas Humperdinkas (vok. Engelbert Humperdinck; 18541921 m.) – Vokietijos kompozitorius, muzikos dėstytojas, geriausiai žinomas opera vaikams „Jonukas ir Grytutė“ (Hänsel und Gretel, 1893).

Engelbertas Humperdinkas gimė 1854 m. rugsėjo 1 d. Zygburge. Nuo jaunumės pramoko groti pianinu, būdamas septynerių sukūrė pirmą kompoziciją „Zu Mantua in Banden“. Būdamas trylikos parašė pirmuosius sceninius muzikinius kūrinius „Perla“ ir „Claudine von Villa Bella“. Jis užbaigė gimnaziją Paderborne, dainavo vietos choruose. Daugelis ankstyviausių jo kūrinių pražuvo 1874 m. tėvų namuose kilusiame gaisre. Nepaisant jo talento, tėvai nepritarė sūnaus muzikiniams polinkiams ir po abitūros egzamino 1871 m. išsiuntė studijuoti architektūros į Kelną. Po metų jis persikėlė mokytis į Kelno konservatoriją, susipažino su R. Vagnerio operomis. Po keturių mokslo metų, 1876 m. E. Humperdinkas buvo apdovanotas Frankfurto Mocarto prizu. 1877 m. jis keliavo į Miuncheną, kur pradėjo mokslus Karališkojoje muzikos mokykloje. 1878 m. jis tapo Orden vom Gral muzikos draugijos, kuri propagavo R. Vagnerio muziką, nariu. Jo dainos buvo atliktos viešai koncertų metu 1878 ir 1879 m.

1879 m. E. Humperdinkas laimėjo Berlyno Mendelsono prizą, suteikusį jam finansavimą 1 metų studijų laikotarpiui Italijoje. 1880 m. Neapolyje jis pirmą kartą susitiko R. Vagnerį, kurio kvietimu 1881−1882 m. dirbo Bairoite padėdamas paruošti R. Vagnerio operą „Parsifalis“. 1882 m. E. Humperdinkas viešėjo Paryžiuje, kur užmezgė ryšius su prancūzų kompozitoriais. Tų metų pabaigoje R. Vagnerio kvietimu jis viešėjo Venecijoje padėti paruošti „Simfonijos C mažore“ atlikimą. 1883 m. grįžęs į Paryžių E. Humperdinkas sužinojo apie R. Vagnerio mirtį. Tai jį giliai paveikė, nors jis pripažino, kad jo paties kūrybinės galios buvo R. Vagnerio įtakos šešėlyje. 1883 m. E. Humperdinkas keliavo į Ispaniją, Maroką, Tanžerą. Susipažino ir susidomėjo arabų ir maurų kultūra. 1884 m. pradėjo kurti orkestrinę siuitą, vėliau pavadintą „Maurų rapsodija“. 1885 m. jis susitiko R. Štrausą ir užmezgė ilgalaikę kūrybinę draugystę. 1885−1886 m. jis trumpai užėmė dėstytojo postą Barselonos konservatorijoje, po to dėstė harmoniją ir vadovavo chorui Kelno konservatorijoje. 1887−88 m. rašė koncertų apžvalgas Bonner Zeitung laikraščiui, po to, persikėlęs į Maincą − Mainzer Tageblatt laikraščiui. 1889−1890 m. apie 1 metus laiko jis buvo R. Vagnerio sūnaus Zygfrydo privačiu mokytoju. Maždaug tuo metu susipažino su H. Volfo dainomis, kurios jam tapo atradimu. Jis sukūrė keturias dainas, kurios vėliau tapo pagrindu jo operai „Jonukas ir Grytutė“ (Hänsel und Gretel) pagal jo sesers parašytas eiles Brolių Grimų pasakos motyvais. 1890 m. lapkritį susitiko H. Volfą, kuris jį sudomino A. Bruknerio muzika. Taip pat priėmė profesoriaus postą Frankfurto prie Maino Hocho konservatorijoje, kurioje dėstė keletą metų. 1892 m. vedė Hedvigą Tacher. Tuo pat metu jo klausa tapo pažeista ir jis išliko pusiau kurčias visą likusį gyvenimą.

„Jonuko ir Grytutės“ operos premjera įvyko 1893 m. gruodžio 23 d. Veimare diriguojant R. Štrausui. Ji susilaukė didelio pasisekimo ir išgarsėjo Europoje. Kitais metais G. Maleris dirigavo jos atlikimą Hamburge, F. Veintgartneris − Berlyne, dalyvaujant Vokietijos kaizeriui ir jo žmonai, kurie po to suteikė E. Humperdinkui audienciją. Įvyko pastatymai Desau ir Vienoje. 1897 m. įvykusi melodramos „Karaliaus vaikai“ (Königskinder) premjera irgi sulaukė didelės sėkmės. 1897−1900 m. E. Humperdinkas daugiausiai rašė dainas ir paruošė „Maurų rapsodijos“ orkestrinę versiją. 1900 m. E. Humperidinkas priimtas į Karališkosios menų akademijos narius, užėmė dėstytojo postą vienoje iš akademijos mokyklų ir su šeima persikraustė į Berlyną. 1902 m. parašė operą „Miegančioji gražuolė“ (Dornröschen), kurios premjera Frankfurte susilaukė neigiamų atsiliepimų. Po to kompozitorius rašė muziką teatrui, adaptavo „Karaliaus vaikus“ operos pastatymui, kurios premjera Niujorke virto triumfu ir užtemdė Dž. Pučinio „Merginos iš Vakarų“ pastatymą. Jis priimtas į Prancūzijos akademijos garbės narius (1908), Šv. Secilijos akademijos narius Romoje (1914), tapo Prūsijos menų akademijos viceprezidentu, jam suteiktas Berlyno universiteto garbės daktaro vardas (1910). 1912 m. E. Humperdinką ištiko širdies smūgis, po kurio jis liko paralyžuotas kariąja ranka. 1915−1918 m. jis sukūrė paskutinį kūrinį teatrui, operą „Gaudeamus“. E. Humperdinkas mirė 1921 m. rugsėjo 27 d. po širdies smūgių Noištrelice, palaidotas Štansdorfe netoli Berlyno.

E. Humperdinkas geriausiai žinomas savo populiaria opera „Jonukas ir Grytutė“. Savo laiku sėkmės susilaukusi opera „Karaliaus vaikai“ šiuo metu prisimenama tik istoriniu požiūriu − joje pirmą kartą panaudotas pusiaukalbėsenos dainavimo stilius, vadinamas Sprechgesang.