Durbės mūšis

Durbės mūšis
Kryžiuočių ordino valstybės 1260 m.
Data 1260 m. liepos 13 d. Vieta kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija) Rezultatas žemaičiai sumušė kryžiuočius
Konflikto šalys
Žemaičiai	Livonijos ordinas
Pajėgos
Apie 4000	Apie 8000 190 riterių
Nuostoliai
	Livonijos žemės magistras Burkhardas fon Hornhauzenas Prūsijos žemės maršalas Heinrichas Botelis 150 riterių

Durbės mūšis – žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 m. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene, įvykęs 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija), kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.

Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).

Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Siekdamas apsaugoti savo pietines valdas, jis 1260 m. birželio 15 d. sudarė taikos ir pagalbos sutartį su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Zemovitu.

Manoma, kad Livonijos ordino vadas, krašto magistras Burkhardas fon Hornhauzenas, Vokiečių ordino vadas, ordino maršalas Heinrichas Botelis ir jų talkininkai turėjo apie 8000 vyrų ir 190 riterių, žemaičiai sutelkė apie 4000 karių.^[1] Ordino kariuomenei talkino Švedijos karalaičio Karolio vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų kryžininkai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai, privalėję kariauti pavergėjų pusėje. Istorikės I. Baranauskienės nuomone, kunigaikštis Algminas vadovavo žemaičiams Durbės mūšyje.

Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.

Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno, visų pajėgų veiksmus derinančio vado. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu.

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalyse pasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.).

Lietuvos karalius Mindaugas nutraukė taiką su Livonijos ordinu, vėl ėmė kariauti su vokiečių riteriais. Durbės mūšis sužlugdė Vokiečių ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją, iki XIII a. aštuntojo dešimtmečio sustabdė jo veržimąsi į rytus. Tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.^[2]

• Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės / Inga Baranauskienė. – Telšiai: Spaudos lankas, 2010. – 36 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-627-24-1
• Hans Prutz: Die Ritterorden. Bechtermünz Verlag, Berlin, 1908.
• Wolfgang Sonthofen: Der Deutsche Orden. Weltbild Verlag, Augsburg, 1995.
• Dieter Zimmerling: Der Deutsche Ritterorden. ECON Verlag, München, 1998.