Drakono ordinas

Drakono ordinas (Ordo equestris Draconis in Hungaria) (Lotyniškai: Societas Draconistrarum arba Societas Draconis) – pasaulietinis riterių ordinas, įkurtas 1408 m. Vengrijoje kovai prieš turkus.

Drakono ordiną įkūrė Vengrijos karalius ir būsimasis Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis ir jo antroji žmona Barbora Cilietė 1408 m. gruodžio 12 d. pagal Šv. Jurgio ordino, 1326 m. įkurto Vengrijos karaliaus Karolio I, pavyzdį.

Ordino globėjais buvo laikomi legendiniai drakono nugalėtojai – Šv. Jurgis ir Šv. Margarita (iš Antiochijos). Anot legendos, Margarita buvo praryta drakono, bet su Dievo pagalba nesužeista išsivadavo iš jo pilvo.

Ordino simbolis buvo drakonas, uodega apsivijęs savo kaklą (Ouroboros). Šis simbolis buvo nešiojamas virš drabužių pakabintas ant kaklo arba pečių. Nuo 1418 iki Zigmanto Liuksemburgiečio mirties simbolis turėjo papildmą užrašą „O quam misericors est deus justus et pius“ („O, koks mielaširdingas yra Dievas, teisingas ir gailestingas“). Zigmantas liepė jį palaidoti su auksiniu drakonu, pakabintu ant kaklo. Laikui bėgant simbolis dažnai keitėsi, bet drakonas ir kryžius visada buvo Ordino sudedamoji dalis. Iš pradžių tai buvo raudonas kryžius sidabriniame lauke.

Kai riteris būdavo priimamas į Drakono ordiną, jis įsipareigodavo ginti krikščionybę.

Į ordiną buvo priimta daug politiniu ir kariniu požiūriu įtakingų asmenybių. Tarp jų buvo Steponas Lazarevičius (Serbija), Mikalojus iš Garos, Stiboras Stiberičietis, Pilypas Ozorietis ir kiti didžiūnai. Vėliau, Niurnbergo reichstage Zigmantas Liuksemburgietis nutarė išplėsti Ordino gretas. Į Ordiną buvo priimtas poetas Oswaldas von Wolkensteinas ir Valakijos princas Vladas II, kuris ta proga gavo prievardį Drakul, kaip priklausomybės Ordinui ženklą. Pastarasis labiau žinomas, kaip žiaurumu pagarsėjusio Vlado III Drakulos tėvas. Buvo ir tokių Ordino narių, kurie nors ir neprisiekdavo ištikimybės Ordinui, kaip sąjungininkai buvo priimami į jo gretas. Tarp tokių buvo Lenkijos karalius Jogaila, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ^[1] (Zigmantas Liuksemburgietis atsiuntė Vytautui Drakono ordiną 1429 m.), Anglijos karalius Henrikas V, italų Venecijos ir Veronos valdovai Carrara, Scaligeris. Vadovaujantį vaidmenį Ordine užėme Garos ir Chilli giminės. Jie buvo įsipareigoję ginti karališkąją šeimą ir jos draugus, būti ištikimais Ordinui. Ordino statutą paruošė Vengrijos teismo kancleris 'Eberhardas (Oradeos vyskupas)'. Mūsų dienas šis statutas pasiekė 1707 m. padarytoje kopijoje, pagal kurią paskelbtas 1841 m.

• Zwü neuer Zeyttung, unnd noch vil grössere christenliche Victoria, so die Christen mit Gottes hilff unnd beystandt widerumb bey 500000 Türcken bey Ostrahitz inn Croatien den 29. Octobris, anno des 87. Jar aberhalten, unnd uberwunden haben. Mehr ein neue Zeyttung, auß Constantinopel den 27. Nov., Anno 1587. Jar, das auch die Georgianer unnd Ianitscharen, vil taussendt Türcken erschlagen an zweyen orden, Augspurg: Wörly, 1587.
• Regesta Imperii – Abt. XI: Die Urkunden Kaiser Sigismunds 1410/11-1437, München: Bayrische StaatsBibliothek.

• Th. v. Bogyay: Artikel „Drachenorden“, in: Lexikon des Mittelalters, Band 3, München 1986, ISBN 3-7608-8903-4, S. 1346.
• Wladyslaw Kuzdrzal-Kicki: Der Drachenorden: Genese, Gründung und Entartung. Dokumentation und Schlußfolgerungen, Bd. 1, München 1978, ISBN 3-921513-15-4.
• Georg Janesch-Troll / Hans Mendgen (Hrsg.): Marienburg im Burzenland: Zur Geschichte der einstigen Ritterorden-Gemeinde in Siebenbürgen, Bielefeld 1987, ISBN 3-7694-0419-X.
• Ralf-Peter Märtin: Dracula, Das Leben des Fürsten Vlad Tepes, Neuausgabe der ersten Auflage, Berlin 2004, ISBN 3-8031-2396-8.
• Abbildung und Beschreibung aller Ritterorden in Europa, Augsburg 1792, perspausdinta: Holzminden 1999?, ISBN 3-8262-1807-8.

• Sigismundus Archyvuota kopija 2007-08-19 iš Wayback Machine projekto.
• Regesta Imperii – Abt. XI: Die Urkunden Kaiser Sigismunds 1410/11-1437^{[neveikianti nuoroda]} (vok.)

• Oswald von Wolkenstein und der Drachenorden (vok.)

Vikiteka: Drakono ordinas – vaizdinė ir garsinė medžiaga