Dryžuotoji hiena

Hyaena hyaena
Dryžuotoji hiena (Hyaena hyaena) Indijoje
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Žinduoliai ( Mammalia) Būrys: Plėšrieji žinduoliai ( Carnivora) Šeima: Hieniniai ( Hyaenidae) Gentis: Dryžuotosios hienos ( Hyaena) Rūšis: Dryžuotoji hiena ( Hyaena hyaena)
Binomas
Hyaena hyaena Linnaeus, 1758
Paplitimo arealas

Dryžuotoji hiena (Hyaena hyaena) – hienų rūšis, paplitusi Šiaurės ir Rytų Afrikoje, Viduriniuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje, vietomis Kaukaze, Vidurinėje Azijoje.

Dryžuotoji hiena mažiausia iš visų hienų. Kūnas stambus, drūtas, kojos ilgos, laibos. Priekinės kojos ilgesnės nei užpakalinės, todėl kūno laikysena palinkusi. Galva masyvi, kaklas storas, nevinklus. Nagai trumpi, bet stiprūs. Vidutinis kūno ilgis 85–130 cm (neskaitant 25–40 cm ilgio uodegos), vidutinis svoris 22–55 kg (vidurkis 35 kg). Rega aštri, bet uoslė ir klausa silpnoka. Žieminis dryžuotosios hienos kailis ilgas, pūkuotas, vasarą – skurdesnis, be poplaukio. Kailis rusvai pilkas su būdingais tamsiai rudais dryžiais per šonus ir kojas.

Dryžuotosios hienos sudaro monogamišką porą, patinas padeda patelei įrengti guolį, auginti ir maitinti jauniklius. Nėštumas trunka 90–91 dieną. Jaunikliai gimsta tokio pat kailio rašto, kaip ir suaugėliai, bet užmerktomis akimis. Po 7 dienų jų akys atanka, o po mėnesio jaunikliai jau gali palikti guolį. Savo jauniklius patelės aršiai sergsti.

Dryžuotoji hiena – naktinis gyvūnas, veikli tik visiškai sutemus. Gyvena po vieną arba poromis. Teritoriją žymi iš analinės angos išpurškiamu stipraus kvapo skysčiu. Neturi tokio išvystyto balso kaip dėmėtosios hienos, apsiriboja kaukimu ir lojimu (vadinamuoju „hienos juoku“). Guolį įsirengia urvuose, raguvose, uolų plyšiuose, buvusiose dygliatriušių, vilkų, vamzdžiadančių irštvose, kartais guolį įsirengia pačios. Jo prieigose paprastai mėtosi kaulai.

Dryžuotoji hiena visų pirma – maitėdė. Daugiausia maitinasi kanopinių gyvūnų dvėseliena, apgraužia storiausius kaulus, kurių neįveikia kiti plėšrūnai. Tačiau hiena gali užpulti, bet kokį įveikiamą gyvūną – šerną, dygliatriušį, kulaną ir kt. Puldama taikosi į šonus, vidurius, bandydama išplėšti vidaus organus. Taip pat ėda žiogus, vaisius, rausiasi sąvartynuose. Joms reikia daug vandens. Dėl didelio suėdamo kalcio kiekio, išmatos ryškiai pabala.

Dėl grobio dažnai varžosi su vilkais, viena prieš vieną hiena yra stipresnė už vilką, todėl jį gali nubaidyti ir atimti grobį, bet vilkų gauja už dryžuotąją hieną stipresnė. Taip pat rudosios lapės varžosi su hienomis, bet hiena lapės, kaip vikresnio ir greitesnio gyvūno, paprastai pagauti negali. Hienos taip pat dažnai atima grobį iš karakalų, leopardų, gepardų, bet tigrams pralaimi.

Artimųjų Rytų, indų, Afrikos tautosakoje, literatūroje dryžuotoji hiena laikoma klastingumo, kvailumo simboliu. Hiena nuo seno siejama su juodąja magija, įvairios gyvūno kūno dalys būdavo naudojamos maginėms apeigoms taip pat „meilės eleksyrams“. Hienos sietos su vilkolakiais – jos naktimis esą puldinėjančios žmones ir geriančios jų kraują.

Dryžuotosios hienos kartais puola smulkesnius naminius gyvūnus – šunis, ožkas, avis, naminius paukščius, rečiau arklius ar asilus. Žmogaus atžvilgiu dryžuotoji hiena paprastai laikosi baikščiai, nors naktį pasidaro įžūlesnė. Žmones puola retai, nors žinomas nevienas atvejis, kai hienos užpuldavo ir sudraskydavo mažus vaikus (ypač miegančius). Hienos dažnai misdavo lavoniena, išsikasdavo palaidotus palaikus (todėl, pvz., Turkijoje ant kapų būdavo užridinami sunkūs akmenys).

Žmonės dryžuotasias hienas nuo seno medžiodavo – paprastai ne sportinės medžioklės ar maisto tikslams, bet siekdami jas atbaidyti nuo gyvenviečių. Dažnai hienos medžiotos naudojant šunis – nors hiena gali lengvai užmušti šunį, bet vejama paprastai apsimeta negyva ir leidžiasi kandžiojama. Hienos taip pat būdavo gaudomos užklumpant jas savo guolyje, „užkalbant joms dantis“ ir užneriant ant kaklo kilpą. Pagautos ir surištos hienos naudojamos kaip jaukas šunims, kad šie prarastų hienų baimę.

Hienos dėl mėsos medžiojamos beduinų, Egipto valstiečių, tuaregų, somaliečių. Hienos kailis panaudojamas, nors nėra labai vertingas.

Yra atvejų kai dryžuotosios hienos, auginamos nuo mažens ir griežtai dresuojamos tapdavo naminiais gyvūnais, kartu su šunimis būdavo panaudojamos medžioklėje.

Daugelyje savo arealo vietų dryžuotosios hienos nyksta dėl tiesioginio žmogaus persekiojimo (medžioklės, nuodijimo), dėl gyvenamųjų plotų traukimosi ir medžiojamų gyvūnų mažėjimo, nemažai jų patenka po automobilių ratais.

• Dryžuotoji hiena, animaldiversity.org.