Didžioji tuja
Thuja plicata | ||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Didžioji tuja (Thuja plicata), Senas didžiosios tujos medis netoli Vankuverio | ||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
Binomas | ||||||||||||
Thuja plicata Donn ex D.Don, 1824 | ||||||||||||
Didžiosios tujos savaiminio paplitimo arealas. Šiaurės Amerikos žemyno vakarų pakrantė |
Didžioji tuja, (Thuja plicata) – kiparisinių (Cupressaceae) šeimos medžių rūšis. Tai vienas masyviausių medžių.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Auga Šiaurės Amerikos žemyno vakarų pakrantėje, dabartinių JAV (Vašingtono, Oregono, šiaurės Kalifornijos), šiaurės Aidaho, vakarų Montanos valstijose) ir Kanados (Britanijos Kolumbija) teritorijose.
Introdukuotos vidutinių platumų klimato zonoje, įskaitant ir vakarų Europą, Australiją (į šiaurę iki pat Sidnio), Naujojoje Zelandijoje, rytinėje JAV pakrantėje (jos šiaurėje iki centrinės Niujorko valstijos dalies ir Havajų salų kalnuotose vietose. Natūralizuota Jungtinėje Karalystėje, taip pat introdukuota Lietuvoje (retai auginama parkuose, prie sodybų).[1]
Požymiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Savo natūralaus paplitimo areale dažniausiai pasitaiko iki 30-53 m, didžiausias šių medžių aukštis iki 65–75 m. Kamienai iki 3–4 m skersmens, didžiausio skersmens iki 6,04 m. Didžiausio tūrio šios rūšies medis – 500 m³.
Amžius
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažnai pasitaiko gyvenančių iki 800–1000 metų, yra žinomas 1460 metų turintis medis.
-
Kinaulto ežero didžiosios tujos kamienas
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- theplantlist.org / Thuja plicata Donn ex D.Don
- plants.usda.gov / Thuja plicata, Thuja plicata, PDF
- na.fs.fed.us / Thuja plicata Archyvuota kopija 2012-10-29 iš Wayback Machine projekto.
- conifers.org / Thuja plicata
- efloras.org / Thuja plicata
- greentimbers.ca / Western Redcedar Archyvuota kopija 2014-08-19 iš Wayback Machine projekto.
- linnet.geog.ubc.ca / Thuja plicata Archyvuota kopija 2014-08-19 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 48