Grafema

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Grafema (gr. γράφω grafo 'rašau'), rašto ženklas, rašmuo – rašto sudėtinė dalis, svarbiausias jo vienetas. Jis lygintinas su fonema, kuri yra svarbiausia kalbos fonetinės sistemos dalis.

Priklausomai nuo rašto sistemos ir ja užrašomos kalbos, joje naudojamų grafemų aibė gali labai svyruoti nuo keliolikos iki keliasdešimt tūkstančių. Grafemų regioniniai variantai dar gali būti vadinami raidėmis, hieroglifais (Egipto ir kai kuriuose kituose raštuose), glifais (majų rašte) ir pan.

Visas grafemas galima skirstyti į keletą rūšių pagal jų kilmę ir funkciją:

• Grafemos, skirtos žodžiams (leksemoms). Pati gausiausia grafemų grupė. Šios grafemos pagal kilmę gali būti skirstomos į šias rūšis:
  • Raidės – fonetiniu pagrindu sudarytos grafemos, turinčios tik fonetinę vertę. Tos rašto sistemos, kur vyrauja raidės, yra vadinamos abėcėlėmis, abdžadais ir abugidomis.
  • Silabogramos – irgi fonetiniu pagrindu sudarytos grafemos, žyminčios skiemenis.
  • Ideogramos – grafemos, turinčios ir fonetinę vertę, ir tam tikrą reikšmę, t. y., idėją.
  • Determinatyvai – grafemos, išreiškiančios tam tikrą idėją, parodančios daikto kategoriją, bet neturinčios fonetinės vertės, t. y., netariamos.
  • Piktogramos – grafemos, savo išvaizda artimos piešiniams ar ornamentams, turinčios reikšmę. Jų fonetinė reikšmė ne visada apibrėžta.
  • Mišrios – grafemos, turinčios skirtingos kilmės elementų, kaip kad majų glifai.
• Skaitmenys – grafemos, skirtos išreikšti skaitinėms vertėms. Savo prigimtimi jos visos yra ideogramos.
• Skyrybos ženklai – grafemos, neturinčios tarimo, bet galinčios parodyti kalbos intonaciją.

Grafemos gali būti tiek labai paprastos, tiek labai sudėtingos. Paprasčiausia įmanoma grafema yra skyrybos ženklas tarpas. Viena sudėtingiausių žinomų grafemų yra japonų kandži taito, reiškiantis 'drakono skridimas' (neįeina į reikalingų mokėti kandži sąrašą).

Kiekvienoje rašto sistemoje grafemos yra sudarytos iš smulkesnių detalių, kurios neretai turi savo klasifikaciją, tipologiją, naudojamą to rašto kaligrafijoje. Pvz., kinų rašte yra išskiriami apie 10 brūkšnių tipų, o dantiraštyje – 6 „dantų“ tipai. Tose rašto sistemose, kur naudojamos sudėtingos grafemos, brūkšniai sudaro elementus, o šie savo ruožtu sudaro vieną grafemą.

Egzistuoja sudėtinės grafemos, kurių pagrindiniai tipai yra tokie:

• Grafemos su diakritiniais ženklais. Pvz., ą, ū;
• Ligatūros: sujungtos kelios grafemos, kaip kad Æ, fl, œ, Љ, ﷲ

Grafemos santykis su fonema labai skiriasi nuo rašto sistemos. Fonografinėse rašto sistemose paprastai grafemos labiau susiję su fonemomis. Pvz., žodyje liet. labas penkios grafemos atitinka penkias fonemas, o žodyje angl. ship keturios grafemos atitinka tris fonemas ([šip]).

Grafemos santykį su fonema apibūdina šie terminai:

• Polifonija. Daugybėje kalbų viena grafema naudojama reikšti kelių rūšių fonemoms. Pvz., lietuvių kalboje grafema e gali būti tariama kaip trumpoji [e] žodyje mesti arba kaip ilgoji [e] žodyje kelias. Ši grafemų polifonija ypač būdinga senosioms ideografinėms rašto sistemoms: pvz., dantiraščio ženklas gali būti tariamas daugybe būdų, priklausomai nuo konteksto, o japonų rašte tas pats kandži gali įgyti net dešimt tarimo variantų.
• Alografija – atvirkštinis variantas: tas pats garsas (fonema) gali būti užrašomas keliais būdais. Pvz., anglų kalboje garsas [f] gali būti išreiškiamas per grafemas 'F', 'f', 'ff', 'FF', 'ph', 'PH', 'Ph', 'gh', 'GH'.

Raidinėse rašto sistemose neretai naudojami grafemų junginiai, kurie išreiškia vieną garsą. Tokie junginiai yra vadinami digrafais (sh, ch, ll ar ff anglų kalboje, ch lietuvių kalboje), trigrafais (sch vokiečių kalboje), tetragrafais (tsch vokiečių kalboje), pentagrafais (tszch vokiškame žodyje Nietszche) ir pan. Bet lygiai taip pat viena grafema gali išreikšti garsų junginį: pvz., grafema x anglų kalboje išreiškia garsų junginį ks.