Gimtatikyba

Gimtatikyba (rus. родноверие), slavų neopagonybė – politeistinė, neopagoniška religija, tęsianti ikikrikščioniškos slavų religijos tradicijas.

Pagonybė tarp slavų nyko palaipsniui. Nors krikščionybė įvesta palyginti anksti (Moravijoje – 863 m., Lenkijoje – 966 m., Kijevo Rusioje – 988 m.), atokesnėse vietovėse pagoniški ritualai išliko iki pat XV a. Dalis pagoniškųjų bruožų susiliejo su krikščionybe.

XIX a. kilus nacionaliniams, panslaviniams judėjimams pradėta romantizuoti ikikrikščioniškoji slavų istorija. Pradėti archeologiniai, kultūriniai to laikotarpio tyrinėjimai, susidomėta folkloru.

Dabartiniai gimtatikiai pagrindiniais savo dievais laiko Rodą, Peruną, Dažbogą. Daug dėmesio skiriama ekologijai, nacionalizmui. Neretai gimtatikiai, ypač Rusijoje siejami su nacionasocializmu, rasizmu, antisemitizmu.^[1] Gamtoje rengiami ritualai, gamtos simbolių garbinimas, švenčiamos žiemos saulėgrįžos, Kupalos, lygiadienių šventės. Pagrindinis simbolis – svastika.

Gimtatikyba labiausiai paplitusi Rusijoje (centras – Kaluga), Lenkijoje, Ukrainoje, Čekijoje.

• Romanas Šiženskis. XXI amžiaus rusų pagonybė: „Aukso amžiaus“ nostalgija ar nacionalinis indigenous religions atgaivinimo projektas? Liaudies kultūra, 2011, Nr. 5, p. 71–80.

Vikiteka: Gimtatikyba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis su religija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.